Ar narkotikų reabilitacija veikia?

Klausimas, ar narkotikų reabilitacija veikia, priklauso nuo kelių veiksnių, tokių kaip priklausomybės tipas ir trukmė, reabilitacijos programos trukmė ir kokia ilgalaikė pagalba sveikstančiam narkomanui teikiama. Nepakankamai atlikta tyrimų, susijusių su programų vertinimu, lyginant juos kontroliuojamoje aplinkoje. Todėl neapdoroti skaičiai yra nepatikimi, bet rodo, kad narkomanai retai meta rūkyti be jokio atkryčio. Dauguma narkomanų turi galimybę pasveikti.

Visi tyrimai sutaria, kad kuo ilgiau narkomanas dalyvauja gydymo programoje, tuo didesnė tikimybė, kad narkotikų reabilitacija veiks. Todėl logiška, kad viso gyvenimo įsipareigojimai sveikti, kaip diktuoja 12 žingsnių programų filosofija, padeda narkomanui išlaikyti abstinencijos pažadą. Be to, kai narkomano tikslas yra visiškas abstinencija, narkotikų reabilitacija veikia geriau nei tiems, kurie mano, kad saikingas tikslas yra priimtinas.

Dėl tam tikrų priežasčių atrodo, kad pasiekus trijų mėnesių slenkstį atsigavimo sėkmė smarkiai išaugo. Daugelyje intensyvių, stacionarių programų siūlomas gydymas stacionare iki trijų mėnesių. Tokioje palankioje aplinkoje be narkotikų žmonės gali lengviau pereiti prie gyvenimo savarankiškai. Kai parama gyvenamajai vietai trunka tik mėnesį, sėkmės rodikliai smunka. Šeimos, draugų ir darbdavių bendradarbiavimas yra labai svarbus, kad narkotikų reabilitacija veiktų gerai.

Mokslininkai išsiaiškino, kad mažiausiai veiksmingas narkotikų reabilitacijos metodas yra trumpalaikė detoksikacija. Toks intervencinis gydymas, kai narkomanas ligoninėje būna 3–10 dienų, kol fiziškai atsisako nuo narkotikų, neveikia. Nors tai brangus gydymas, atrodo, kad tie, kurie savaitę ar dvi laikiną abstinenciją išgyvena, nėra labiau linkę į ilgalaikį pasveikimą nei tie, kurie iš viso nepasitraukė.

Į duomenis tiesiogiai iš komercinių narkotikų reabilitacijos centrų reikėtų žiūrėti skeptiškai, nes šios įmonės siekia parduoti savo produktą. Kai kurios gerbiamos įstaigos gali pasigirti 75–87 % narkotikų reabilitacijos rodikliu, kuris yra neįprastai didelis. Atrodo, kad visų rūšių programų, skirtų visiems narkotikams, vidurkis svyruoja žemiau 50 % tų, kurie sėkmingai baigia programą. Į šį skaičių neatsižvelgta daugybė žmonių, kurie atsisako savanoriško gydymo ir, galima sakyti, patyrė nesėkmę.

Kai kurie mokslininkai mano, kad 15% narkomanų gali pasveikti su labai maža pagalba, tačiau tai visada ginčijama. Kai jie pripažins savo priklausomybę, jie gali atsikratyti savo įpročio neįsitraukę į programą, tačiau juos sunku ištirti. Tikriausiai tai yra narkomanai, kurie pradeda formuoti priklausomybę sukeliančių minčių ir elgesio rutiną. Svarbu suvokti, kad 90 % alkoholikų pasikartoja bent kartą per pirmuosius ketverius sveikimo metus. Galiausiai jie tęsia sėkmę ir parodo, kad nuolatinė narkotikų reabilitacija gali būti veiksminga.