Labai aktyvus antiretrovirusinis gydymas, kartais vadinamas HAART, yra pagrindinis žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcijos gydymas. Paprastai tai apima kelių skirtingų tipų antiretrovirusinių vaistų derinį, kuris yra skirtas padėti sumažinti organizme cirkuliuojančių virusų kiekį. Gali būti naudojami keli skirtingi antiretrovirusinių vaistų tipai, kurie visi veikia šiek tiek skirtingai.
Labai aktyvios retrovirusinės terapijos tikslas – rasti tokį antiretrovirusinių vaistų derinį, kuris kuo labiau sumažintų organizme cirkuliuojančio viruso kiekį, sumažintų ŽIV komplikacijų skaičių, kartu sukeldamas kuo mažiau šalutinių poveikių.
Yra keletas skirtingų antiretrovirusinių vaistų klasių, kurios gali padėti sumažinti virusų kiekį ŽIV užsikrėtusiems žmonėms. Visi jie veikia šiek tiek skirtingai. Kai kurios iš dažniausiai naudojamų labai aktyvaus antiretrovirusinio gydymo klasių yra proteazės, sintezės ir integrazės inhibitoriai, taip pat nukleotidų, nukleozidų ir nenukleozidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai.
Proteazės inhibitoriai padeda blokuoti proteazę – ŽIV naudojamą fermentą, kuris kopijuoja save ir gali užkrėsti kitas žmogaus ląsteles. Integrazės inhibitoriai nukreipti į fermentą integrazę, kurią ŽIV paprastai naudoja, kad įterptų savo genetinę medžiagą į žmogaus ląsteles. Žmogaus ląstelės reikalingos ŽIV replikacijai, todėl genetinės medžiagos perdavimo blokavimas reiškia, kad virusas negali pasidaryti daugiau savo kopijų.
Sintezės inhibitoriai padeda neleisti ŽIV apskritai prisijungti prie žmogaus ląstelių, o tai vėlgi padeda užkirsti kelią replikacijai – procesui, kuriam paprastai reikalingos žmogaus ląstelės šeimininkės. Nukleotidiniai, nukleozidiniai ir nenukleozidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai, kurie techniškai yra trys atskiros antiretrovirusinių vaistų klasės, nes šiek tiek skirtingai slopina fermentą atvirkštinę transkriptazę, padeda neleisti ŽIV kopijuoti savo genetinės medžiagos.
Daugumoje aukščiau išvardytų antiretrovirusinių vaistų klasių dažnai yra keletas skirtingų vaistų. Taikant labai aktyvų antiretrovirusinį gydymą, paprastai rekomenduojamas mažiausiai trijų vaistų derinys iš mažiausiai dviejų klasių. Pavyzdžiui, viena įprasta labai aktyvaus antiretrovirusinio gydymo forma apima nukleotidų atvirkštinės transkriptazės inhibitorių ir nenukleozidinį atvirkštinės transkriptazės inhibitorių ir nukleozidų atvirkštinės transkriptazės inhibitorių. Naudojant kelis vaistus labai aktyviam antiretrovirusiniam gydymui paprastai siekiama užkirsti kelią ŽIV imunitetui vienam vaistui.
Norint rasti tinkamą vaistų derinį asmeniui, dažnai reikia šiek tiek laiko. Gydant HAART, žmogaus kraujas paprastai tiriamas reguliariais intervalais, siekiant nustatyti, kiek viruso cirkuliuoja organizme. Tai vadinama virusine apkrova. Paprastai tikslas yra sumažinti viruso kiekį iki labai mažo ar net nepastebimo lygio, o tai, kaip įrodyta, padeda sumažinti komplikacijų, tokių kaip rimtos, kartais mirtinos, infekcijų, riziką. Jei žmogaus virusinės apkrovos tyrimas nerodo reikšmingo atsako per nustatytą laikotarpį, gali būti bandomi įvairūs vaistai.
Šalutinis vaistų poveikis taip pat gali turėti įtakos vaistų, įtrauktų į labai aktyvų antiretrovirusinį gydymą, pasirinkimą. Kai kurie žmonės gali patirti didesnį šalutinį poveikį vartojant tam tikrus vaistus nei kiti. Sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai dažnai gali dirbti su asmenimis, kad nustatytų, kurie vaistai sukelia mažiausiai šalutinį poveikį, tačiau vis tiek sumažina virusų kiekį. Tai gali padėti užtikrinti, kad asmuo ilgą laiką būtų gydomas labai aktyviu antiretrovirusiniu gydymu, kuris yra būtinas dėl to, kad ŽIV nėra išgydoma.