Terminas antigeniškumas apibūdina antigeno gebėjimą sukelti imuninį atsaką organizme, o po šio atsako prisijungti prie T ląstelių arba antikūnų. Kai į organizmą patenka antigenas arba infekcinis mikrobas, jis paprastai sukelia imuninės sistemos atsaką. Jei antigenas gali prisijungti prie baltųjų ląstelių ir antikūnų, kuriuos gamina šis imuninis atsakas, teigiama, kad jis turi didelį antigeniškumą ir jį gana sunku pašalinti iš organizmo. Teigiama, kad antigenai, kurie sunkiai jungiasi prie baltųjų ląstelių ir antikūnų, turi mažą antigeniškumą ir imuninei sistemai juos gana lengva įveikti.
Nors antigeniškumas paprastai laikomas kenksminga mikrobų savybe, kartais jis gali būti panaudotas žmonėms ir gyvūnams. Imunogeniškumas yra antigeniškumo pogrupis, kurį galima pastebėti, kai antigenas sukelia imuninį atsaką, bet nesijungia su baltaisiais kraujo kūneliais ir antikūnais. Toks veiksmas dažnai įvyksta, kai žmonės ir gyvūnai gauna vakcinas. Šiose injekcijose esantys antigenai yra labai silpni arba negyvi, tačiau jie vis tiek verčia organizmą bandyti apsisaugoti. Vėliau, kai stiprioji viruso versija bandys atakuoti organizmą, jo antigeniškumas greičiausiai bus mažas, nes organizmo imuninis atsakas į jį bus tam pasiruošęs.
Kai stipraus antigeniškumo antigenai gali prisirišti prie imuninės sistemos siunčiamų ląstelių, organizmui gali būti labai sunku su jais kovoti. Šiais atvejais antigenai atakuoja organizmo sistemas, skirtas išlaikyti sveiką ir stiprią, o tai gali sukelti labai rimtų sveikatos problemų. Pavyzdžiui, jei žiedadulkės patenka į organizmą, jos gali sukelti imuninį atsaką, kai pacientas čiaudėja, kosėja arba patins nosies ir gerklės kanalai. Tada žiedadulkės, kurios yra antigenas, gali prisijungti prie baltųjų kraujo kūnelių, kurie bando jas išstumti, laikinai jas neutralizuodami. Dėl to histamino atsakas gali tęstis ir susilpninti pacientą.
Tokiais atvejais, kaip žiedadulkių pavyzdys, paprastai reikia vaistų, kurie padėtų atkurti kūno funkcijų pusiausvyrą. Alerginės reakcijos paprastai gydomos antihistamininiais vaistais, o kartais ir steroidais. Antihistamininiai vaistai ramina histamino atsaką, nes surišti baltieji kraujo kūneliai nepajėgia, o gydymas steroidais mažina uždegimą.
Skirtingi žmonės įvairiai reaguoja į tam tikras medžiagas, o tai reiškia, kad tai, kas vienam asmeniui yra antigenas, gali neveikti kito. To pavyzdys yra žemės riešutai ir kiti medžių riešutai. Kai kurie žmonės gali valgyti žemės riešutus be incidentų, o kiti net negali užuosti žemės riešutų sviesto, nesukeldami neigiamos reakcijos. Dėl šios priežasties žmonės ir įmonės, kuriančios naujus maisto produktus, kosmetiką, vaistus ir kitus produktus, prieš išleisdamos šiuos produktus visuomenei, turi atlikti antigeniškumo tyrimus. Tokie bandymai tiria bet kokį gaminio sukeliamą imuninį atsaką, leidžiantį gamintojui žinoti, ar produktas yra saugus plačiajai visuomenei.