Kognityvinės elgesio terapijos veikla paprastai apima tam tikrų sutrikimų turinčius pacientus, kurie kalba apie savo jausmus tam tikroms situacijoms ir daro dalykus, dėl kurių jie jaučia nerimą. Ši veikla paprastai nėra fiziškai žalinga, tačiau sukelia neracionalias baimes ar nerimą tiems, kurie turi tam tikrų sutrikimų. Laikui bėgant, užsiimant šia veikla, nerimas sumažėja, o pacientas gali geriau susitvarkyti su savo būkle. Galų gale jis arba ji taip pat gali atrasti, kaip panaudoti kognityvinę elgesio veiklą kaip savęs gydymą, kai atsiranda naujų nerimo.
Yra daug įvairių būklių, kurioms esant rekomenduojama kognityvinė elgesio terapija. Tai gali būti obsesinis kompulsinis sutrikimas (OKS), agorafobija ir kiti nerimo sutrikimai. Dauguma žmonių, sergančių šiomis ligomis, turi stiprų ir ilgalaikį nerimą dėl situacijų, kurios niekada neįvyks. Tie, kurie nerimauja dėl realaus galimo pavojaus, paprastai nerimauja dėl šių įvykių ar situacijų labiau nei dauguma žmonių. Pavyzdžiui, hipochondrikas įkyriai nerimauja dėl ligų ar mirties. Nors ligos ir mirtis yra tikros grėsmės, nuolatinis nerimas dėl galimo jų atsiradimo gali žymiai pabloginti gyvenimo kokybę.
Dauguma nerimo sutrikimų gydomi vaistų ir kognityvinės elgesio terapijos deriniu. Vaistų vaidmuo paprastai yra pakankamai suvaldyti nerimą, kad gydymas būtų įmanomas. Kognityvinės elgesio terapijos tikslas – „perjungti“ smegenis, kad mintys ar situacijos nebekeltų pacientų baimės. Tai pasiekiama atskleidžiant pacientus tai, ko jie labiausiai bijo. Pacientams taip pat suteikiama galimybė pasikalbėti apie savo mintis apie save, baimes ir nerimą, nes jos dažnai būna iškreiptos. Pacientai turi išmokti realiau žiūrėti situacijas kalbėdami ir vykdydami veiklą.
Daugeliu atvejų kognityvinė elgesio terapija apims kalbėjimą apie mintis ir jausmus tam tikrose situacijose. Tai gali būti įsivaizduojamos situacijos, pavyzdžiui, baimės ar pražūties jausmas, arba tikros, pavyzdžiui, mylimo žmogaus mirtis. Dažniausiai terapeutai kalbasi su pacientais, kad padėtų jiems atpažinti neigiamus mąstymo modelius, ir jie padeda sutelkti dėmesį į daugiau teigiamų minčių ir emocijų. Kitais atvejais jie gali lėtai atskleisti pacientams nerimą keliančias situacijas, kad jie galėtų lengviau su jomis susidoroti.
Varginančių idėjų ar aplinkybių poveikis paprastai vyksta palaipsniui. Pavyzdžiui, įsivaizduokite žmogų, sergantį obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu, kuris jaučia norą tris kartus bakstelėti į duris prieš išeidamas iš bet kurio kambario. Jis arba ji turi tai daryti vėl ir vėl, kol čiaupai „pajus“ teisingi. To nepadarius, sukeliamas žalojantis nerimas ir artėjančios pražūties jausmas. Kognityvinės elgesio terapijos veikla šiam asmeniui gali prasidėti tuo, kad jis tiesiog įsivaizduoja, kaip išeina iš kambario nepaspaudęs durų.
Netgi toks mažas dalykas, kaip vizualizavimas išeinant iš kambario, gali sukelti paciento nerimą. Jam gali kilti pagunda grįžti atgal ir vėl turėti tos pačios minties, tik šį kartą, kai išeidamas iš kambario, prideda čiaupus. Tačiau laikui bėgant pacientas turėtų sugebėti įsivaizduoti, kaip išeina iš kambario, nepaspaudęs durų. Kai tai bus atlikta, paciento gali būti paprašyta iš tikrųjų atsikelti ir išeiti iš kambario, prieš tai nepaspaudus durų.
Šios pasikartojančios kognityvinės elgsenos terapijos veiklos padeda pacientams vėl ir vėl parodyti, kad nieko blogo nenutiks, jei jie nesiims ritualų arba atliks veiklą, kuri juos gąsdina. Kognityvinės elgesio terapijos veiklos trukmė priklausys nuo paciento ir gydomos būklės sunkumo. Daugeliui pacientų prireikia kelių mėnesių ar net metų, kol jie gali sėkmingai gydytis šiais metodais.