Dauguma aukštesniųjų organizmų turi tam tikras priemones, skirtas suaktyvinti savo imuninę sistemą, kad sustiprintų apsaugą nuo įsiveržusių organizmų. Imunokompetencija yra terminas, reiškiantis šį aktyvinimo procesą. Tiksliau, tai susiję su tuo, kaip imuninė sistema atpažįsta molekules, žyminčias svetimą objektą, vadinamą antigenais, ir sukuria atitinkamą atsaką į jas. Šis procesas paprastai apima humoralinį arba ląstelių sukeltą atsaką, kuriame naudojamos skirtingų tipų imuninės ląstelės.
Humoralinė imunokompetencija naudoja antikūnus svetimoms dalelėms atpažinti. Antikūnai egzistuoja visame žmogaus kūne ir juose yra sričių, kurios gali prisijungti prie antigenų, kurie paprastai yra baltymai, kurie nėra paties organizmo ląstelių dalis. Surišus antigeną, netoliese esančios arba prisitvirtinusios imuninės sistemos ląstelės, tokios kaip B limfocitai arba plazmos ląstelės, gali tiesiogiai atakuoti įsibrovėlį. Jie taip pat gali išleisti kitus cheminius pranešimus, dėl kurių kitos imuninės ląstelės patenka į vietą, kad padėtų reaguoti.
Ląstelių sukelta imunokompetencija apima šiek tiek kitokį procesą. Šioje atsako formoje naudojami citotoksiniai arba pagalbiniai T-limfocitai. Kiekvieno tipo T-limfocitų paviršiuje yra baltymų, kurie gali atpažinti ląsteles, kurios pateko į ligos būseną, pavyzdžiui, dėl virusinės infekcijos ar vėžio. Citotoksiniai T-limfocitai sunaikina užkrėstą ląstelę. Kita vertus, pagalbiniai T-limfocitai išskiria junginius, kurie sukelia imuninį atsaką, padidina kraujo tekėjimą į vietą, įdarbina kitas imunines ląsteles ir sukelia uždegimą.
Tinkama mityba gali būti gyvybiškai svarbi asmens gebėjimui išlaikyti imuninę kompetenciją. Pavyzdžiui, žmonėms, kurie negauna pakankamai vitamino D, gali susilpnėti imunitetas ir daug didesnė tikimybė susirgti įvairiomis ligomis, pradedant vėžiu ir baigiant infekcinėmis ligomis. Autoimuninės ligos, kai organizmo imuninė sistema netinkamai atakuoja savo audinius, gali išsivystyti ir žmonėms, kurių imunitetas nekompetentingas.
Kai kurios išorinės aplinkybės gali pakenkti asmenų imuninei kompetencijai. Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) selektyviai atakuoja ir užkrečia imunines ląsteles, kad jos negalėtų tinkamai reaguoti į svetimus organizmus, o tai gali sukelti mirtį nuo sąlygų, kurios sveikiems asmenims būtų gana lengvos. Pacientai, kuriems atlikta transplantacija, gali vartoti vaistus, kurie slopina imuninį atsaką, kad imuninė sistema neužpultų svetimo audinio, patekusio į organizmą. Žmonės, vartojantys tokio tipo vaistus, gali būti apibūdinami kaip nusilpę imuninė sistema, nes jų limfocitai ir kitos imuninės ląstelės gali nesugebėti pradėti viso atsako atpažinus antigeną.