Naratyvinė terapija yra psichoterapijos technika, kurią sukūrė terapeutai Davidas Epstonas ir Michaelas White’as. Jame naudojamos kai kurios postmodernios idėjos apie tai, kaip istorijos gali būti kompleksiškai interpretuojamos ir kaip gali pasikeisti jų reikšmės ar skaitymai, kad padėtų žmonėms atrasti autentiškesnį save tyrinėjant asmeninius pasakojimus. Kitaip tariant, žmonės yra linkę pasakoti sau istorijas apie savo gyvenimą, tačiau laikui bėgant jų interpretacijos gali būti labai apribotos, o tai lemia gana neigiamas ar neišsamias idėjas apie save. Nagrinėjant šias istorijas per tai, kuo žmonės nori būti, o ne per ribotas interpretacijas, arba atveriant šias istorijas daug plačiau, žmonių požiūris į save ir savo gyvenimą gali pasikeisti teigiama linkme.
Viena iš pagrindinių naratyvinės terapijos sąvokų yra ta, kad žmogaus renkamas ir jo pasakojimų interpretavimas yra analogiškas to asmens tapatybei. Tai, kaip žmonės interpretuoja savo pasakojimus, tiesiogiai veikia tai, kaip jie mato save. Istorija ir tapatybė yra susipynę, o norint pakeisti tapatybę, turi keistis ir istorijos skaitymo ar vertinimo būdas.
Dauguma žmonių turi problemų prisotintas istorijas, kurios dažniausiai formuoja tapatybę ir tampa svarbiausiomis žmogaus mintyse. Tokio tipo istorijos paprastai būna tokios didelės, kad pakeičia arba ignoruoja kitas asmens pasakojimo dalis, kurios galėtų papasakoti kitokią istoriją arba pakeisti gyvenimo ir savęs interpretaciją. Jie taip pat linkę suteikti žmonėms juodą ir baltą požiūrį į save, užuot leidę mintį, kad vienu metu egzistuoja kelios prieštaringos interpretacijos.
Taigi labai paprastas naratyvinės terapijos tikslų paaiškinimas yra rasti šias problemų prisotintas istorijas ir pradėti jas tikrinti, ieškant kitų pasakojimų, kurie gali būti prieštaringi, bet buvo problemų prisotintose istorijose. Tai galima padaryti per terapeuto/kliento pokalbius arba kitais būdais, pavyzdžiui, įtraukiant trečiąją šalį į seansą apie konkrečią istoriją, apie kurią jis ar ji asmeniškai žino. Ši technika ne visada naudojama, tačiau trečiosios šalys gali suteikti skirtingų perspektyvų kliento požiūriui į konkretų įvykį ar įvykių seriją, kuri sudaro pasakojimą ir savęs interpretaciją.
Naratyvinė terapija vadinama postmodernia, nes ji nuolat teigia, kad istorija yra sudėtinga ir daug kartų skaitoma. Pasakojimai įveda žmones į bėdą, kai žmonės formuoja siaurus skaitinius, kurie riboja save. Kai interpretacijos tampa atviresnės, „aš“ išsivaduoja iš ribotų arba/arba pažiūrų vergijos. Įvairių perspektyvų požiūris padeda žmonėms kurti naujas istorijas apie save, kurios yra daug autentiškesnės ir tikresnės viso gyvenimo pasakojimui.
Priklausomai nuo vietos, žmonės gali rasti kelis naratyvinės terapijos specialistus netoliese. Nuo tada, kai XX amžiaus pabaigoje buvo pradėta terapija Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, susidomėjimas ja išplito daugelyje sričių. Vis dėlto ši terapijos forma daugelyje regionų nėra plačiai taikoma.