Bioekvivalentiškumas yra standartas, kurį generiniai vaistai turi atitikti prieš pateikiant juos į rinką. Kai vaistai yra biologiškai ekvivalentiški, jie laikomi funkciškai vienodais. Prekės ženklo pavadinimas ir bendrasis pavadinimas turėtų turėti tą patį poveikį, tačiau turi labai nedidelius skirtumus. Kai įmonės ruošia generinius vaistus išleisti, reguliavimo agentūra peržiūri vaistų bioekvivalentiškumą ir, kaip ir firminius vaistus, vėliau gali būti pašalinti iš rinkos, jei yra nesaugūs arba jei papildomi tyrimai rodo, kad jie iš tikrųjų nėra biologiškai ekvivalentiški.
Kad būtų laikomasi biologinio ekvivalentiškumo standarto, vaisto veiklioji medžiaga gali būti absorbuojama į organizmą tokia pačia doze ir tokiu pat greičiu kaip ir vaistas, su kuriuo jis lyginamas. Tai gali būti sunkiau, nei atrodo. Du vaistai, turintys tą pačią veikliąją medžiagą, gali būti absorbuojami skirtingai, priklausomai nuo jų gamyboje dalyvaujančių neaktyvių medžiagų. Naudojant skirtingas dangas, užpildus ir kitus ingredientus, gali pasikeisti vaisto absorbcijos būdas, todėl visa ši informacija turi būti pakoreguota prieš pradedant tirti vaistą.
Patogumo dėlei bioekvivalentiški vaistai turi būti supakuoti vienodais formatais ir dozėmis. Pavyzdžiui, jei vaistas yra geriamųjų tablečių pavidalu, geriamosios tabletės bus naudojamos bioekvivalentinei versijai gaminti, o galimi dydžiai bus identiški. Tai sukurta siekiant užtikrinti, kad receptus būtų galima lengvai pakeisti, nesukeliant pavojaus pacientui. Jei pacientui skiriama penkių miligramų tabletė, kurią reikia gerti du kartus per dieną, receptui užpildyti gali būti saugiai naudojamas bet koks biologiškai ekvivalentiškas vaistas.
Kai laikomasi biologinio ekvivalentiškumo standarto, tai reiškia, kad generinė formulė yra tokia pat saugi ir veiksminga kaip prekės pavadinimas. Jis taip pat veikia kūną ir gali būti naudojamas pakaitomis ir vienodai. Tačiau dėl neaktyvių ingredientų tarp vaistų gali būti nedideli skirtumai. Pavyzdžiui, vienas vaistas gali naudoti kukurūzų krakmolą kaip užpildą, kuris gali sukelti alergijos riziką, o kitas ne. Žinoti apie šiuos skirtumus svarbu alergiškiems žmonėms, nes jie turi užtikrinti, kad išrašydami vaistus jie gautų juos saugiu formatu.
Jei atliekant bandymus paaiškėja, kad vaistas nėra biologiškai ekvivalentiškas, jį reikės pakeisti ir dar kartą ištirti biologinį ekvivalentiškumą. Tai gali kainuoti brangiai ir, jei įmanoma, to išvengiama imantis kruopštaus kūrimo ir ankstyvo testavimo veiksmų. Bioekvivalentiški generiniai vaistai yra pigesni nei firminiai preparatai, nes jų gamintojams nereikia investuoti į klinikinius tyrimus, kad patikrintų veikliosios medžiagos saugumą ir veiksmingumą, nes tai jau buvo padaryta.