Antikoaguliacija yra procesas, kurio metu slopinamas kraujo krešėjimas ar krešėjimas. Kartais tai būtina gydant tam tikras ligas – tiek trumpalaikius, tiek ilgalaikius negalavimus. Nors ilgalaikis antikoaguliavimas naudojant vaistų terapiją gali būti labai naudingas sprendžiant tam tikras nuolatines sveikatos problemas, toks gydymas gali sukelti tam tikrų pavojų.
Vienas iš pagrindinių ilgalaikio antikoaguliacijos privalumų yra gebėjimas sumažinti spaudimą širdžiai mažinant kraujospūdį. Ši nauda gali reikšti, kad širdies priepuolio rizika labai sumažėja. Daugelis vaistų, vartojamų lėtiniam aukštam kraujospūdžiui gydyti, turi antikoaguliacinių savybių, dėl kurių vaistų vartojimas yra veiksmingas ilgą laiką. Kol vaistai vartojami pagal gydytojo nurodymus ir stebimas šalutinis poveikis, tuos vaistus galima naudoti ilgalaikei antikoaguliacijai.
Ilgalaikis antikoaguliavimas taip pat dažnai naudingas širdies persodinimo atveju, kai pažeidžiama donoro širdis arba dirbtinis organas. Abiem atvejais vartojant vaistus, neleidžiančius kraujui krešėti, sumažėja krešulių, galinčių sukelti širdies priepuolį, susidarymo tikimybė. Dėl to pacientas gali džiaugtis aukštesne gyvenimo kokybe tol, kol funkcionuoja nauja širdis.
Nors ilgalaikis krešėjimas turi privalumų, yra ir įsipareigojimų, į kuriuos reikia atsižvelgti. Kraują skystinančios vaistų, naudojamų krešėjimo prevencijai, savybės gali sudaryti sąlygas, kurios neigiamai veikia smegenų funkciją. Šis poveikis gali pasireikšti kaip padidėjęs užmaršumas ar net paveikti smegenų bendravimą su nervų sistema. Be to, padidėjusi kraujavimo tikimybė dėl traumos yra labai reali. Jei nebus imtasi priemonių kraujavimui sustabdyti, pacientas gali mirti netekęs kraujo, o ne nuo paties sužalojimo.
Taikant bet kokį ilgalaikį antikoaguliacinį gydymą, paciento gaunama nauda turi būti suderinta su rizikos veiksniais. Tai apima nustatymą, ar pacientas patiria neigiamą šalutinį poveikį, susijusį su vartojamais vaistais arba ypač su kraujo retėjimu. Dažnai vaistų keitimas arba dozės koregavimas padės sumažinti šalutinį poveikį, pvz., silpnumą ar alpimą, taip pat sumažinti smegenų funkcijos praradimo tikimybę gydymo metu.