Specifinio impulsų kontrolės sutrikimo gydymas skirsis atsižvelgiant į konkrečius simptomus, kuriuos asmuo rodo, ir tai, kas gali būti nustatyta kaip pagrindinė impulsų kontrolės praradimo priežastis. Daugeliu atvejų tai apims terapijos tipą, žinomą kaip kognityvinė elgesio terapija, kuri padeda pakeisti nesveiką elgesį ir sulaužyti įpročius, kurie gali turėti įtakos impulsų kontrolės sutrikimui. Daugeliu atvejų šioms ligoms gydyti reikalingi ir vaistai. Nors daugelis impulsų kontrolės sutrikimų išsivysto vėlyvoje vaikystėje ar ankstyvoje paauglystėje, jie gali atsirasti bet kuriuo metu ir jiems būdingas tai, kad pacientas jaučiasi visiškai nesugebantis kontroliuoti tam tikro elgesio, net jei jis pripažįsta jį žalingu.
Yra daug įvairių būklių, dėl kurių gali prireikti impulsų kontrolės sutrikimo gydymo. Tam tikrų tipų obsesiniai-kompulsiniai sutrikimai, valgymo sutrikimai ar priklausomybės yra dažni pavyzdžiai. Kitos prievartos, tokios kaip vagystė, kūrenimas ugnimi ar kūno plaukų traukimas, vadinamos trichotilomanija, taip pat dažnai naudojamos kaip impulsų kontrolės sutrikimų pavyzdžiai. Tačiau yra keletas kitų, kuriuos visus gali diagnozuoti psichologas, kuris galės nustatyti efektyviausią impulsų kontrolės sutrikimo gydymo planą.
Daugeliu atvejų, ypač sunkesniais atvejais, pirmasis impulsų kontrolės sutrikimo gydymo žingsnis yra vaistai. Dažnai vartojami antidepresantai, nors kai kuriais atvejais gali būti skiriami ir prieštraukuliniai vaistai, nes atrodo, kad jie padeda nutraukti „potraukio“ ciklą, atsirandantį prieš žmogui imantis destruktyvaus elgesio. Vaistus turės skirti psichiatras arba gydytojas, o ne psichologas, neturintis licencijos tai daryti. Tačiau daugeliu atvejų vien vaistų nepakanka; dėl to paprastai reikalinga papildoma terapija, paprastai pagrįsta kognityvinės elgesio terapijos principais.
Taikant pokalbių terapijos metodą, skirtą impulsų kontrolės sutrikimo gydymui, terapeutas dirbs individualiai su pacientu, kad nustatytų, kada pirmą kartą prasidėjo elgesys, ir ar galima nustatyti pagrindinę priežastį. Tačiau tai nebus pagrindinis gydymo tikslas. Vietoj to, terapeutas stengsis padėti pacientui nustatyti elgesio „sužadiklius“, nesvarbu, ar tai išorinės jėgos, ar vidinės mintys, ir tada mokys strategijų, kaip įveikti potraukį ir galiausiai susikurti naujus įpročius, nesusijusius su žalingu elgesiu. Svarbiausia yra paveikti ilgalaikius elgesio pokyčius ir pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę, kad jis nebebūtų varomas savo impulsų.