C-peptidas yra molekulė, kuri natūraliai yra organizme kaip insulino gamybos dalis. Šios molekulės lygis keičiasi, kai žmogus serga cukriniu diabetu ar kita liga, kuri pakeičia insulino gamybą. Gydytojai gali analizuoti kraujo mėginius C-peptido kiekiui nustatyti, kad padėtų diagnozuoti vieną iš šių būklių. Molekulės koncentracija tiesiogiai atspindi insulino koncentraciją organizme.
Sveikas žmogus gamina insuliną kaip mechanizmo, skirto gliukozės transportavimui ir panaudojimui kraujyje, dalį. Gliukozė yra įprasta energijos forma, kurią žmogaus kūnas gamina iš maisto kaip žaliavos. Todėl insulinas yra būtinas normaliai organizmo veiklai. Žmonės, sergantys cukriniu diabetu, turi problemų dėl insulino gamybos arba insulino efektyvumo.
Insulinas yra hormonas, jį gamina specializuotos kasos ląstelės. Prieš išskirdami insuliną į kraują, jie pagamina pradinę hormono formą, vadinamą preproinsulinu, didesnę molekulę nei insulinas. Ląstelės viduje esantys fermentai turi susmulkinti preproinsuliną į tris dalis, kad ląstelė galėtų jį išsiųsti į kraują. Du iš šių gabalėlių iš kiekvieno preproinsulino molekulės galo sulimpa, kad susidarytų galutinė insulino forma. Iškirpta centrinė dalis yra C-peptidas, kuris pats nuplaukia.
Po šio proceso kasa išskiria insuliną, o organas taip pat išskiria C-peptidą. Mokslininkai nežino, ar C-peptidas atlieka kokį nors naudingą vaidmenį organizme, ar jis yra tiesiog šalutinis insulino gamybos proceso produktas. Tačiau medicininėje diagnostikoje molekulė naudojama norint įvertinti, kiek insulino gamina atskiras pacientas. Tai įmanoma, nes kiekviena C-peptido molekulė reiškia vieną preproinsuliną, o savo ruožtu yra lygi vienai insulino molekulei.
Peptidas gaminamas tik natūraliai gaminant insuliną, o ne suleidžiant dirbtines insulino injekcijas. Kai gydytojai žino, kiek C-peptido yra kraujyje, jie žino, kiek insulino žmogus gamina. 1 tipo diabetas yra liga, kai pacientai nesukuria normalaus insulino kiekio, todėl peptidų testas gali padėti diagnozuoti šią būklę. Kitos ligos, pvz., kasos vėžys, gali turėti įtakos gaminamo insulino kiekiui, o testas gali padėti tai nustatyti. Net jei žmogus vartoja vaistus insulino kiekiui keisti, kartais vaistą reikia koreguoti, o vienas iš šių testų gali nustatyti, ar didesnė ar mažesnė vaisto dalis yra optimali pacientui.
Paprastai atliekant tyrimą reikia paimti paciento kraujo mėginį, nes kraujyje randama ir insulino, ir C-peptido. Mėginiai gali būti imami per veną arba iš mažos pradurtos žaizdos labai mažiems vaikams. Tada kraujas tiriamas laboratorijoje, o rezultatai grąžinami gydytojui. Galimas šalutinis mėginių ėmimo poveikis gali būti galvos svaigimas, skausmas mėginio ėmimo vietoje ir nedidelė infekcijos tikimybė.