Kai žmogus serga vėžiu, paliatyvioji pagalba gali sumažinti viltį pasveikti, išeikvoti santaupas, reikalauti didelio šeimos narių įsipareigojimo ir apsunkinti tinkamos pagalbos gavimą kritiniu atveju. Tai taip pat gali sumažinti skausmą ir kitus simptomus, suteikti prasmingų santykių, leisti išlaikyti asmeninį vientisumą ir sukurti normalumo jausmą. Atsižvelgiant į šiuos privalumus ir trūkumus, paliatyvioji priežiūra nebūtinai tinka kiekvienam vėžiu sergančiam pacientui.
Vienas iš didžiausių vėžio paliatyvios priežiūros trūkumų yra tai, kad ji gali paneigti viltį pasveikti. Pagrindinis dėmesys skiriamas simptomų palengvinimui, o ne ligos gydymui, todėl žmonės supranta, kad paliatyviosios pagalbos pasirinkimas reiškia, kad pacientas greičiausiai pastebės naviko dydžio padidėjimą arba vėžio ląstelių plitimą. Paliatyvioji priežiūra paprastai nenaudojama, nebent pacientui liko gyventi šeši mėnesiai ar mažiau, o daugeliui žmonių žinojimas, kad mirtis yra iškilminga, yra stulbinantis ir veriantis širdį.
Vėžio paliatyvios priežiūros išlaidos taip pat gali būti nemažos. Tokia priežiūra nebūtinai pagerina paciento sveikatos būklę, todėl daugelis draudimo kompanijų nenori padengti išlaidų. Šeimos, kurios eina paliatyviosios pagalbos keliu, dažnai turi mokėti už priežiūrą iš savo kišenės, o kartais išlaidos išeikvoja visas sutaupytas lėšas, kurias pacientas turėjo ar planavo paveldėti. Net jei draudimas padengia išlaidas, gali būti sunku tinkamai užpildyti dokumentus ir gauti kompensaciją.
Paliatyvioji pagalba gali būti teikiama tokiose įstaigose kaip slaugos namai ir ligoninės, tačiau dažnai šeimos pasirenka paliatyviąją pagalbą namuose, nes ligonio neturėjimas oficialioje įstaigoje kainuoja pigiau. Kai taip nutinka, šeimos nariai dažnai turi koreguoti savo tvarkaraštį, skirdami daug laiko pacientui. Tai gali išsekinti emociškai, ypač atsižvelgiant į tai, kad šeima žino, kad pacientas greičiausiai nepagerės. Paliatyviosios slaugos specialistai turi turėti galimybę duoti panašų įsipareigojimą ir neperdegti stebėdami, kaip pacientai pablogėja kiekvienu atveju.
Kai žmogus gauna paliatyviąją vėžio pagalbą savo namuose, jei kažkas rimtai negerai, šeimos narys ar paliatyviosios pagalbos specialistas nėra taip arti papildomų medicinos specialistų ar įrankių, lyg pacientas būtų įstaigoje. Gali prireikti pacientą vežti, o kai kuriais atvejais pacientas be reikalo kenčia kelyje arba net miršta, nes nėra greito atsako. Paciento apgyvendinimas įstaigoje nebūtinai yra atsakymas į šią mįslę, nes gydymo įstaigos paprastai neturi resursų, kad galėtų apgyvendinti daug nepagydomų ligonių.
Priešingoje vėžio paliatyviosios priežiūros pusėje, paliatyvioji priežiūra palengvina paciento simptomus. Šią priežiūrą gaunantys asmenys dažnai jaučiasi patogiau ne tik todėl, kad, jei pageidaujama, gali būti namuose, bet ir todėl, kad jiems paprastai nereikia atlikti tiek daug medicininių procedūrų. Tokiu būdu paliatyvi pagalba sergant vėžiu gerina gyvenimo kokybę.
Dažnai žmonės, kuriems reikalinga paliatyvioji vėžio priežiūra, susitaria dėl gydymo tik su keliais specialistais. Slaugytojai ilgą laiką dirba su pacientu. Tai reiškia, kad pacientas gali užmegzti santykius su savo globėjais. Šie santykiai gali paguosti pacientą ir padėti jam jaustis normaliai, nepaisant jo būklės.
Pacientai, kurie naudojasi paliatyviąja priežiūra, taip pat kartais jaučiasi taip, lyg jie labiau kontroliuotų, kas su jais vyksta. Jie nesijaučia taip, lyg būtų patekę į procedūrų ir testų, kurie gali būti naudingi arba ne, sūkuryje. Paskutinėse vėžio stadijose tai gali leisti žmogui išlaikyti orumo ir savarankiškumo jausmą.
Nors paliatyvioji pagalba gali sukelti logistinių papildomų medicininės priežiūros problemų, kartais paliatyvioji priežiūra namuose padeda vėžiu sergančiam pacientui sukurti normalumo jausmą. Jie yra apsupti pažįstamų daiktų ir dažnai turi daugiau privatumo. Tai gali sumažinti paciento stresą, o tai savo ruožtu gali turėti teigiamos įtakos jo sveikatai.