Viadukas yra tiltas, pastatytas iš kelių tarpatramių ir skirtas eiti per sausumą, o ne per vandens telkinį. Viadukai gali būti naudojami labai įvairiais būdais, o visame pasaulyje galima rasti daugybę tokio tipo tiltų projektavimo pavyzdžių, pagamintų iš įvairių medžiagų. Viadukai nuo seno buvo statomi pėsčiųjų ir vežimų eismui, o šiandien juos galima naudoti lengviesiems automobiliams, pėstiesiems, dviratininkams, traukiniams ir sunkvežimiams.
Viena dažna viadukų vieta yra slėniuose. Pastačius viaduką, kelias ar geležinkelis greitai prasiskverbia per slėnį ar bedugnę, o ne verčia inžinierius nutiesti kelią, kad kelio sankasa pasiektų slėnio dugną, o tada nustatyti maršrutą iš slėnio. Nors viaduko statyba iš pradžių gali būti labai brangi, paprastai tai yra pigiau ir saugiau nei išlaikyti kelią ant lygaus pagrindo.
Viadukas taip pat gali būti naudojamas toje vietoje, kur yra keli skirtingi eismo srautai, leidžiantys eismui pravažiuoti viaduku ir po juo, kad būtų mažiau trukdžių. Viadukai yra įprastas bruožas regionuose, kuriuose yra daug greitkelių, juose galima sutikti daugybę srautų, neverčiant eismo sustoti. Viadukų statyba taip pat ypač paplitusi tose vietose, kur traukiniai ir automobiliai turi važiuoti maždaug tose pačiose vietose. Traukiniai gali važiuoti po viaduku, juo gali važiuoti automobiliai arba atvirkščiai. Bet kuriuo atveju automobilių eismas neturi sustoti pravažiuojantiems traukiniams, o traukinio/automobilio susidūrimo rizika labai sumažėja.
Klasikinio viaduko projektavimo atveju inžinieriai pirmiausia pastato bokštų seriją, o vėliau bokštus sujungia arkomis ir įrengia kelio sankasą. Jei viadukas suprojektuotas taip, kad po juo galėtų tekėti eismas, arkos turi būti pastatytos ypač aukštai, kad pravažiuojančiam eismui būtų pakankamai laisvos vietos. Viadukai virš žemų slėnių ir kitose situacijose, kai po juo nesitikima eismas, gali būti daug žemesnės arkos, nes prošvaisa nėra problema.
Daugelis istorinių viadukų yra pagaminti iš akmens ir plytų, tačiau galima naudoti ir metalą bei betoną. Bendruomenėse, kuriose yra senesnių viadukų, išsaugojimo organizacijos kartais stengiasi, kad viadukas būtų tvarkingas, nes akmeniniai ir plytiniai viadukai laikomi estetiškai vertingais. Taip pat galima rasti apleistų viadukų, kurie buvo palikti, kai pajudėjo arba tapo nepravažiuojami keliai, pavyzdžių, o šios vietos kartais tampa populiarios tarp pėsčiųjų.