Finansinės represijos yra bet kokia vyriausybės politika, kuri riboja jos piliečių investavimo galimybes ir gerina bendrą pačios vyriausybės likimą. Šios teorijos šalininkai mano, kad taip nutinka kiekvieną kartą, kai vyriausybės patenka į dideles skolas ir jai reikia finansavimo, kad išsikapstytų. Teorija teigia, kad vyriausybės naudoja tokias taktikas kaip palūkanų normos, vyriausybės obligacijos ir bankų sistema, kad galėtų veiksmingai veikti kaip netiesioginio šių šalių piliečių apmokestinimo sistema. Tie žmonės, kurie mano, kad finansinių represijų teorija geriausiu atveju yra ciniška, o blogiausiu – išdavikiška, tvirtina, kad tai tiesiog atsakas prieš būtiną valdžios sąveiką su ekonomikos mechanizmais.
Per visą istoriją yra labai mažai kultūrų, kurios egzistavo be tam tikro valdymo organų įsikišimo į savo pinigų sistemas. Dauguma šių valdymo organų tvirtino, kad toks įsikišimas yra būtinas visuomenės gerovei apskritai, tačiau korupcijos galimybė tokiais atvejais yra akivaizdi. Šiuolaikiniame pasaulyje tokia atvira vyriausybės korupcija būtų sunkiai įgyvendinama. Vis dėlto kai kurie ekspertai mano, kad egzistuoja subtilesnė valdžios netinkamo elgesio forma – finansinės represijos.
Nors sunku apibrėžti, finansinės represijos iš esmės įvyksta kiekvieną kartą, kai vyriausybė iškelia savo finansinius rūpesčius prieš savo piliečių rūpesčius. Tai galima padaryti sunkiais būdais. Kai kuriais atvejais tokio poveikio būdai gali būti net visiškai teisėti, net jei atitinkamos vyriausybės veiksmų dvasia gali būti suvokiama kaip apgaulinga.
Vienas konkretus būdas pasiekti finansines represijas yra manipuliavimas palūkanų normomis. Jei palūkanų normos yra žemos, o infliacija didėja, tai reiškia, kad tikroji palūkanų normos vertė yra neigiama. Taupymo galimybes apsiribodama tik tokias palūkanų normas siūlančiais bankais, vyriausybė gali apriboti piliečių perspektyvas. Be to, vyriausybė gali įtikinti bankus nukreipti savo pinigus į vyriausybės vertybinius popierius, taip sumažindama vyriausybės skolą.
Sunku nubrėžti ribą, kur baigiasi paprastas ekonomikos skatinimas ir prasideda finansinės represijos. Daugelis šia teorija tikinčiųjų nurodo laikotarpius, kai ją praktikavo išsivysčiusių šalių vyriausybės, išėjusios iš brangių karų, dėl kurių jos buvo labai įsiskolinusios. Kita vertus, tos vyriausybės dažnai buvo priverstos imtis drastiškų veiksmų, kad atkurtų atitinkamų šalių ekonomiką.