Didžioji savaitė yra krikščionių šventė, švenčiama dienomis prieš pat Velykų sekmadienį. Tai paskutinė gavėnios savaitė, kurią įvairiais būdais laiko daugelis krikščionių konfesijų. Ir gavėnia, ir Didžioji savaitė yra skirtos paskutinėms Jėzaus Kristaus gyvenimo dienoms paminėti. Didžioji savaitė apima kelias krikščioniškajai tradicijai reikšmingas dienas, įskaitant Verbų sekmadienį, Didįjį ketvirtadienį ir Didįjį penktadienį. Pačios Velykos laikomos ne savaitės įvykių dalimi, o naujų krikščioniškų švenčių metų pradžia.
Pirmosiose keturiose Naujojo Testamento knygose užfiksuoti paskutinių Jėzaus dienų įvykiai sudaro Didžiosios savaitės pagrindą. Šias datas, kaip ir gavėnios datas, nustatė Romos Katalikų Bažnyčia per keletą ekumeninių tarybų. Likęs krikščioniškasis pasaulis paprastai seka jo pavyzdžiu, išskyrus kai kurias išimtis. Manoma, kad gavėnia atitinka dienas, kurias Jėzus praleido klajodamas dykumoje. Garbingi krikščionys gali pasninkauti, kad paminėtų šį laikotarpį; nekrikščionys galbūt geriau žino šventę, kuri vyksta prieš pat šį pasninką, vadinamą riebiuoju antradieniu arba Užgavėnėmis.
Velykų data apskaičiuojama naudojant sudėtingą sistemą ir paprastai patenka į kovo pabaigą arba balandį. Sekmadienis prieš Velykas yra Verbų sekmadienis. Pagal krikščionišką tradiciją ir Bibliją, tai diena, kai Jėzus ir jo mokiniai įžengė į Jeruzalės miestą. Tradicija teigia, kad Jėzus jojo ant asilo, parodydamas savo nuolankumą ir taikius ketinimus, o bhaktos jį pasitiko mojuodami palmių lapeliais. Daugelis bažnyčių pagerbia šį įvykį per Verbų sekmadienio pamaldas dalindamos palmių lapus.
Jėzaus savaitė Jeruzalėje buvo labai reikšminga, nes įvairios valdžios surengė sąmokslą nutraukti jo tarnystę. Didžiosios savaitės ketvirtadienis švenčiamas kaip Didysis ketvirtadienis arba Didysis ketvirtadienis. Žodis „didelis“ reiškia paskutinį Jėzaus įsakymą savo mokiniams – mylėti kitus, nepaisant skirtumų. Tai įvyko per valgį, žinomą kaip Paskutinė vakarienė – įvykis, kurį įvairios krikščionių konfesijos atkūrė kaip sakramentą, kartais vadinamą Eucharistija. Ypatingos šios dienos šventės apima proginių monetų dalinimą Anglijos bažnyčios parapijiečiams, kurį valdantis Anglijos monarchas.
Didysis penktadienis yra Jėzaus suėmimo, kankinimo, nukryžiavimo ir mirties atminimas. Daugelis bažnyčių laikosi gedulo tradicijos, nuimamos nuo altorių puošmenos, demonstruojamos tamsios spalvos, gesinamos žvakės ir kitos šviesos. Pagal tradiciją Jėzaus kūnas buvo palaidotas tris dienas prieš iškylant per Prisikėlimą. Ši proga švenčiama kaip Velykų sekmadienis. Krikščionys šią dieną švenčia kaip naujos eros pradžią ir reikšmingą įvykį religijoje, kuri į gera ar bloga pakeitė visą pasaulį.