Pakalbėjimas yra šiek tiek panašus į suasmenintą kalbą. Jis įteikiamas per laidotuves kaip mirusiojo gyvenimo liudijimas. Paprastai jį dovanoja mirusio asmens giminaitis arba artimas asmeninis draugas. Pagiriamoji kalba – tai būdas pasidalinti smulkmenomis ir maloniais prisiminimais apie mylimą žmogų, apie kurį kiti žmonės gali nežinoti arba kurie gali juos paguosti. Pagirti panegirika gali būti labai sunku, nes emocijos kyla, kai mylimas žmogus praeina.
Visiškai priimtina panegiriką rašyti pačiam ir paprašyti, kad kas nors kitas ją perskaitytų. Tai gera mintis, jei buvote ypač artimi mirusiajam ir nemanote, kad galėsite kalbėti. Kita vertus, žmonės tokiu sunkiu metu tikisi neapdorotų emocijų ir tikrai supras. Tokiu atveju, jei manote, kad pagiriamąjį žodį sakyti svarbu asmeniškai, nesigėdinkite, kad sakydami savo kalbą parodysite emocijų.
Pagiriamąjį žodį patartina paruošti iš anksto ir užsirašyti, ką nori pasakyti. Gali tekti kurį laiką nuo jo pasitraukti ir vėliau dar kartą peržiūrėti. Esant tokiai įtampai dažnai būna sunku išreikšti save. Jei jus užvaldo emocijos, skirkite sau šiek tiek laiko prieš baigdami rašyti panegiriką.
Kai tik galėsite surinkti savo mintis ant popieriaus, galbūt norėsite keletą kartų kartoti panegiriką. Skaitymas garsiai padės pastebėti klaidas ir pastebėti nepatogias eilutes, o tai suteiks galimybę perfrazuoti. Praktikuojantis panegirką taip pat gali sukelti kitą prisiminimą, kurį norėtumėte pridėti.
Taip pat gera idėja atsinešti užrašų korteles su savimi į laidotuves. Lengva pamiršti, ką norite pasakyti, kai stovite prieš būrį žmonių, užvaldytų akimirkos jausmų. Į podiumą taip pat atsineškite audinių. Svarbiausia atsiminti, kad panegirika yra jūsų būdas pagerbti savo mylimą žmogų, o tai, ką sakote, yra daug svarbiau nei tai, kaip tai sakote.