Nors praėjo beveik šimtmetis ir ketvirtis nuo siaubingų Džeko Skerdiko nusikaltimų niūriame Vaitčepelo rajone Londone, susižavėjimas šešių prostitučių nužudymais 1888 metais nepaliko rašytojų, filmų kūrėjų ir nusikaltimų mėgėjų vaizduotės. Kas yra šis sutrikęs žudikas ir kodėl Londono policijai niekada nepavyko jo sučiupti?
Galbūt nusikaltimų technologijos ir nusikaltėlių profiliavimo metodai šiandien būtų dėję daug daugiau užuominų apie Skerdiko Džeko tapatybę. Žinoma, jis paliko keletą įkalčių, įskaitant kruviną odinę prijuostę. Atlikdamas didžiausią įžūlumą, jis net nusiuntė vienos iš aukų kūno dalį į Skotland Jardą. Kad ir kas jis būtų, jis tyčiojosi iš tos dienos policijos, greitai ir labai judriai pabėgdamas po tamsos priedanga.
Jau tuo metu buvo įtariama, kad Jacko Skerdiko tapatybės raktas slypi jo pasirinktose aukose. Bet kas jis toks? Iki šiol Scotland Jardas nežino. Jų rankos buvo pilnos, nes sugadintų kūnų skaičius didėjo iki 1888 m. vasaros ir tęsėsi iki tų metų lapkričio, kai žmogžudystės staiga nutrūko.
Policijai netrūksta įvairių sluoksnių ir socialinių sluoksnių įtariamųjų. Spėjama, kad Džekas Skerdikas galėjo būti vietinis mėsininkas Kominskis, kuris buvo žinomas dėl neapykantos moterims ir smurto. Kiti įtariamieji yra karališkosios šeimos narys, Klarenso hercogas, kuris buvo vyriausias būsimojo Anglijos karaliaus Edvardo VII sūnus, ir gydytojas Montague’as Druittas, garsėjantis dėl savo nukrypusių seksualinių polinkių. Druittas buvo rastas plūduriuojantis Temzės upėje praėjus maždaug septynioms savaitėms po to, kai buvo aptikta šeštoji auka.
Pasaulis niekada nežinos žudiko, kuris taip seniai siaubė Vaitčepelio gatves, vardo, tačiau Džekas Skerdikas niekada nebus pamirštas. Nors dalis mistikos slypi paslaptyje, gaubiančioje jo tikrąją tapatybę, kitas, dar gilesnis interesas – nerimą keliantis žmogaus gebėjimo neapykantai ir žiaurumui suvokimas.