Salomėja buvo Erodo Antipo, Galilėjos ir Perėjos valdovo, podukra maždaug pirmojo mūsų eros amžiaus sandūroje. Ji pasirodo Naujajame Testamente Mato 14:6-8 ir Morkaus 6:22, nors ji neįvardyta. Biblijoje, kaip ir daugumoje to meto mokslinės literatūros, ji vadinama Erodiados dukra.
Salomėjos motina Erodija papiktino ir atstūmė daugelį savo pavaldinių, išsiskyrusi su Salomėjos tėvu Erodu II ir ištekėjusi už jo brolio Erodo Antipo, Galilėjos tetraarcho. Toks veiksmas buvo draudžiamas pagal to meto žydų santuokos įstatymą, o kai kurie laikė kraujomaiša. Remiantis evangelijomis, Jonas Krikštytojas buvo vienas garsiausių Erodijos kritikų. Todėl Erodija įtikino Salomėją viliojamai šokti už Antipą ir prašyti Jono Krikštytojo galvos kaip atlygį.
Istorija apie merginą, kuri galėjo pakankamai įtaigiai šokti, kad įvykdytų egzekuciją, kaip atlygį, daugelį metų sužavėjo daugelio menininkų ir rašytojų vaizduotę. Daugelis taip pat naudojo grožinę literatūrą, norėdami spėlioti apie tikruosius Salomėjos motyvus, nes Biblijoje ji pasirodo tik kaip pėstininkas savo motinos planuose. 1881 m. Massenet operoje „Erodidada“, pastatytoje pagal Gustavo Flauberto novelę, Salomėja vaizduojama kaip nekalta Jono Krikštytojo pasekėja, kuri po jo mirties nusižudo. 1891 m. prancūzų pjesėje „Salomėja“ Oscaras Wilde’as Salomėjos prašymą priskiria jos nepateisinamam geismui Jonui Krikštytojui.
Salomėjos šokis taip pat buvo plačiai traktuojamas mene – nuo Ticiano, Moreau ir Klimto paveikslų iki garsiosios šokio scenos Strausso operoje „Salomėja“, sukurtoje pagal Wilde’o pjesę. Teigiama, kad Salomėja savo uošvio širdį užkariavo „Septynių šydų šokiu“, kuriame ji dėvėjo septynis šydus, kurie šokio metu buvo nuimti po vieną. Tomo Robbino romane „Skinny Legs and All“ taip pat naudojama „Septynių šokio“ tema ir įtraukta įsimintina šokio scena.