Guru yra dvasinis mokytojas, žmogus, kuris veda mokinį į išmintį ir savirealizaciją, suteikia mokiniui žinių arba veda mokinį į dieviškumą. Šis žodis dažniausiai vartojamas induistų, budistų ir sikhų tradicijose, nurodant religinį mokytoją. Žodis kilęs iš sanskrito ir sudarytas iš skiemenų gu ir ru. Gu reiškia tamsą, o ru – sunaikinimą. Taigi, išvertus tiesiogiai, guru reiškia „tamsos sklaidytojas“. Šį paprastą etimologinį paaiškinimą papildo daugybė tekstų, kuriuose aptariama guru prigimtis ir vaidmuo. Populiarus tokios diskusijos pavyzdys būtų skiemenų gu ir ru etimologija, nurodanti šviesos ir tamsos gretinimą, kai nežinojimas yra tamsus, o žinios, ypač dvasinės žinios, yra šviesios.
Guru sąvoka kilo iš senovės Indijos tekstų rinkinio, žinomo kaip Upanišados. Kiti senovės Indijos tekstai, kuriuose aptariama ši koncepcija, yra Bhagavad Gita, Indijos epo „Mahabharata“ dalis. Guru Gita ir, mažiau tiesiogiai, Ramayana yra kiti senovės Indijos tekstai, kuriuose kalbama apie asmens vaidmenį ir mokinį, žinomą kaip šišja. Šiuose tekstuose idealūs guru ir šišjos santykiai vaizduojami personažuose. Bhagavad Gitoje Krišna vaidina kario princo Ardžunos guru, vesdamas jį per netikrumą dėl moralės ir pareigos. Ramajanoje santykiai demonstruojami per herojų Ramą ir beždžionę dievybę Hanumaną. Guru Gitoje Viešpats Šiva yra guru, o jo sutuoktinė Parvati yra šišja.
Induizmo tradicijoje pagarba guru gali svyruoti nuo gilios pagarbos iki tvirtinimo, kad jis ar ji yra dievo įsikūnijimas žemėje. Daugeliu atvejų vadovavimas laikomas esminiu siekiant mokšos arba dvasinio atsidavimo ir išsivadavimo, kuris yra galutinis iš keturių pagrindinių tradicinio indėnų gyvenimo tikslų. Pagal indų tradiciją guru greičiausiai duos mokiniui mantrą, galingą garsą ar pareiškimą, kaip vieną iš daugelio priemonių, būtinų artėjant nušvitimui. Jis ar ji ves mokinį atliekant religinius ritualus ir ceremonijas, siekdamas pažadinti miegančią šakti arba dvasinių žinių gyvatę. Daugeliu atvejų guru yra gerbiamas aukščiau už dievą, nes jis arba ji veda mokinį į susitikimą su dievu.
Budizmo tradicijoje guru turi panašią tapatybę kaip induistų, nors perteikiami mokymai akivaizdžiai skiriasi. Budistų guru yra įkvepiantys, labai gerbiami mokytojai kelyje į Nušvitimą. Kai kuriose budizmo atšakose jis laikomas Budos, būtybės, žinomos kaip bodhisatva, įsikūnijimu. Tibeto budizmas teigia, kad be guru vadovavimo negali būti tikros įžvalgos ar patirties – ir tikrai jokio nušvitimo. Sikizmo samprata, išlaikant asmens, kaip dvasinio mokytojo, tapatybę, taip pat abstrahuoja mintį susieti su žiniomis, perduotomis bet kokiomis priemonėmis ar priemonėmis.
Vakaruose guru samprata yra laisvesnė ir apima ne tik dvasingumo ir religijos mokytojus. Šiuo vardu gali būti vadinamas kiekvienas, kuris įgyja pasekėjų ir yra laikomas autoritetu savo arenoje. Tačiau daugelis vakariečių išlaiko religinį ryšį su šia koncepcija. Vakaruose gerai žinomi guru yra Chogyam Trungpa Rinpoche ir Paramahansa Yogananda.