Sufijai yra islamo religijos šalininkai, pabrėžiantys ir propaguojantys mistinę islamo tikėjimo formą, žinomą kaip sufizmas. Ši islamo išraiška remiasi Shaykh Adhmad Zarruq, daugelio laikomu mistiniu sufijų tikėjimo meistru, raštais. Jo XV amžiaus darbas „Sufizmo principai“ ir toliau yra svarbus darbas visiems sufijų disciplinos praktikams.
Nors visi musulmonai supranta, kad po fizinės mirties galima suartėti su Dievybe, žmonės, kurie siekia užmegzti ryšį su Dievu per sufijų tikėjimą, supranta, kad su Dieviškumu galima suartėti dar šiame gyvenime. Tuo tikslu sufijų mistikai linkę praktikuoti tokią islamo formą, kuri yra labai kontempliatyvi. Sufijų brolijos, žinomos kaip Tariqa, suteikia asmenims galimybę gyventi ir garbinti kartu, kad galėtų praktikuoti šią mistikos formą.
Sufijų meistrai ir praktikai linkę naudoti palyginimus ar istorijas, norėdami iliustruoti tikėjimo dalykus. Kartu su palyginimais labai dažnai vartojamos ir metaforos bei alegorijos. Tikslas yra padėti individams peržengti laikinuosius egzistencijos aspektus ir pradėti žvelgti į egzistenciją kaip griežtai nesuskirstytą į laikinuosius ir dvasinius aspektus. Atsisakydami šių dirbtinių ribų, sufijai tiki, kad įmanoma pamatyti gyvenimą čia ir dabar kaip amžinybės dalį ir atpažinti gilų ryšį su amžinuoju.
Pagrindinis sufijų tikėjimo ir praktikos principas yra susijęs su siekiu ne tik įgyti supratimo, bet ir asmeniškai patirti ryšį su Dievu, kuris yra ilgalaikis ir nepavaldus išorinės įtakos gadinimui. Tai dažnai manoma, kad tai visą gyvenimą trunkantis pamaldžios sufijų siekis, kuris tęsis, kai individas pasitrauks iš gyvenimo žemėje ir įeis į dvasinę sferą. Ištikimieji sufijai įsitrauks į asmeninę mokymosi patirtį, kurią sieja apmąstymų ir maldos laikotarpiai, kad būtų galima geriau suprasti. Žvelgiant iš šios perspektyvos, galima sakyti, kad sufijus turi tam tikrą bendrą pagrindą su kitų pasaulio religijų, tokių kaip induizmas, budizmas ir krikščionių konfesijos, kuriose yra mistikos ir gnosticizmo elementų, mistikai.