Trubadūrai buvo lyriški poetai, klestėję XII–XIII a. Pietų Prancūzijoje, kūrę įvairiausių stilių kūrinius įvairiomis temomis. Nors iki šių dienų išliko apie 12 kompozicijų, didžioji dalis trubadūrų sukurtų darbų buvo prarasta, o jų palikimas išliko įvairių meno formų, kilusių iš trubadūrų tradicijos, pavidalu. Šių viduramžių poetų kūryba įkvėpė daugybę Europos menininkų kartų, o bibliotekose ir knygų parduotuvėse galima rasti gausių jų esamų kūrinių vertimų.
Pagrindinis trubadūro bruožas yra tai, kad jis arba ji rašė langue d’Oc arba oksitanų kalba, romanų kalba, kuria šiandien kalbama Prancūzijos regione, žinomame kaip Provansas. Trubadūro kūriniai taip pat buvo sukurti taip, kad juos lydėtų muzika, kurią grotų trubadūras arba asistentas, žinomas kaip jongleur arba menstrel. Daugelis trubadūrų kūrė savo kūrinius, o kiti savo kūriniams rėmėsi esamomis muzikinėmis temomis.
Trubadūrai rašė įvairiais balsais ir stiliais. Jie galėjo sukurti lengvus darbus, kurie dažnai buvo labai satyriniai, o kartais beveik nepadorūs, arba daug sunkesnius, introspektyvius kūrinius, kuriuose buvo svarstoma gyvenimo ir meilės prigimtis. Kai kurios žinomiausios trubadūrų kompozicijos buvo jų kanos arba meilės dainos, tačiau jie taip pat parašė politinius kūrinius, žinomus kaip sirventes, paens į gamtą, filosofijos tyrinėjimus ir kūrinius įvairiomis kitomis temomis – nuo karo iki kelionių.
Dauguma trubadūrų buvo iš aukštesniųjų klasių, o tai skyrė juos nuo klajojančių kanklininkų, kurie dažnai kilę iš žemesnių ar viduriniųjų klasių. Jų kūryba buvo labai pagrįsta jų pačių patirtimi, dvariškos meilės ir riteriškumo tradicijomis. Be atskirų kūrinių kūrimo, trubadūrai taip pat atliko skambučius ir atsakomuosius kūrinius, eilėraščius, kuriuose du ar daugiau trubadūrų bendradarbiavo, kad sukurtų bendrą kūrinį, o kartais jie naudodavo savo poeziją kaip priemonę, skirtą menkai užslėptai žmonių ir visuomenės kritikai.
Trubadūro tradicija įsivyravo, iš Prancūzijos išplito po didžiąją Europos dalį ir įkvėpė regionų poezijos ir muzikos žydėjimą. Trubadūrai padarė didelę įtaką Europos muzikai ir menui, nes jie dainavo pasaulietinius kūrinius, o ne religinius kūrinius, taip sukurdami rinką pasaulietiniams literatūros kūriniams ir domėjimąsi jais. Jie taip pat paskatino domėtis literatūra, parašyta bendrinėmis kalbomis, o ne lotynų kalba, leisdama įvairioms Europos kultūroms išreikšti save savo regioninėmis kalbomis ir tradicijomis. Nors ši liaudies literatūra šiandien yra norma, trubadūrų laikais ji buvo gana radikali.