Kenzaburo Oe yra japonų rašytojas, 1994 m. laimėjęs Nobelio literatūros premiją. Kenzaburo Oe yra gerai žinomas dėl savo persekiojančių kūrinių, kurie verčia skaitytojus kritiškai mąstyti apie savo gyvenimą. Gimęs tik šešerius metus iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, Kenzaburo Oe labai sujaudino karo įvykiai ir vaikystė, praleista persmelkta Japonijos karinės kultūros. Didžioji jo grožinės literatūros dalis apima mažą bendruomenę, kurioje jis užaugo, miesto ir kaimo susidūrimą, mistinę kosmologiją ir unikalią mitologiją. Tai taip pat meta iššūkį daugeliui tradicinių japonų vertybių.
Kenzaburo Oe gimė Šikoku miškuose 1935 m. šeimoje, kuri tradiciškai šimtus metų gyveno mažame kaime. Tuo metu, kai daugelis jaunų japonų pradėjo palikti savo namus į Tokiją, Oe šeima ir toliau gyveno nenutrūkstamą kaimo gyvenimą. Oe šeimoje buvo daug pasakotojų, kurie jaunam berniukui pasakojo fantastiškas legendas apie Japoniją, kurių daugelis buvo įtrauktos į vėlesnius Kenzaburo Oe darbus.
Antrojo pasaulinio karo metu Kenzaburo Oe susidūrė su naujais mitais ir legendomis apie Japonijos nacionalinę istoriją ir Japonijos karines tradicijas. Karo pabaigoje Kenzaburo Oe susidūrė su daugybe naujų patirčių ir skirtingų vertybių sistemų, kurios paskatino jį mąstyti apie gyvenimą radikaliai kitokį, nei jo šeima gyveno ištisas kartas. Būdamas 18 metų Kenzaburo Oe nusprendė išvykti į Tokiją kaip prancūzų literatūros studentas, nes jautė, kad Tokijas jam suteikia daugiau galimybių augti. Dėl to jo kūrybai didelę įtaką daro prancūzų filosofų raštai.
Kenzaburo Oe pradėjo rašyti, kai mokėsi Tokijo universitete, 1958 m. išleido savo pirmąją apysaką „Pagauk“ ir laimėjo prestižinę Akutagavos premiją. Jis taip pat parašė savo pirmąjį romaną „Nip the Buds, Shoot the Kids“, kuriame tyrinėjo karą ir jo įtaką Japonijos jaunimui. Oe taip pat parašė apie karą Hirosimoje. Pažymi ilgą ir labai kritišką esė, išleistą 1965 m. Atitinkamai 1957 ir 1961 m. Kenzaburo Oe parašė knygas „Puikūs mirusieji“ ir „Jaunimas, kuris vėlavo“ – knygas apie studentų gyvenimą Tokijuje ir pokyčius tradicines japonų vertybes, kurias atnešė karas.
Septintojo dešimtmečio viduryje Kenzaburo Oe darbas pasuko skirtingu keliu dėl didžiulių asmeninio gyvenimo pokyčių. 1960-ųjų pradžioje gimė jo pirmasis sūnus Hikari. Vaikas buvo sunkiai neįgalus, o Kenzaburo Oe kovojo su sūnumi ir jų santykiais. Radikaliai nukrypdamas nuo tradicinių japonų vertybių, susijusių su asmeninėmis problemomis, Kenzaburo Oe parašė keletą knygų apie Hikari ir Oe emocijas, susijusias su jo sūnumi, įskaitant „Asmeninis reikalas“ (1960) ir „Mokyk mus peraugti iš beprotybės“ (1964). Kenzaburo Oe knygos apie Hikari skaitomos kaip intensyviai asmeniški emocijų ir išgyvenimų tyrinėjimai ir kartais yra nepatogios skaitytojui. Knygoje „Mano užtvindytas vaikas“ (1969) Oe kovoja su idėjomis, susijusiomis su bendravimu su neįgaliaisiais ir kaip jas įveikti, todėl knyga daugeliui neįgaliųjų teisių judėjimo dalyvių yra išbandymas.
Kenzaburo Oe taip pat susižavėjo takoskyra tarp kaimo miško gyvenimo ir Japonijos miesto pasaulio. Jis parašė daugybę knygų, nagrinėdamas šį skirstymą ir integruodamas savo asmeninę mitologiją. Knygos skaitomos kaip keisti antropologiniai paslėpto pasaulio tyrinėjimai, kai jo veikėjai kovoja su savo tapatybe ir vietos dvasia. Kai kurie Kenzaburo Oe miško romanai yra labai žaismingi, juose yra istorija, tikrovė ir žmonių kuriami mitai, o kiti yra rimtesni žmogaus būklės tyrinėjimai. Šie romanai apima „Tylus šauksmas“ (1961), „Laiškai mano mieliems praėjusiems metams“ (1987), „M/T ir miško stebuklai“ (1986) ir „Liepsnojantis žalias medis“ (1995).