Genetinė dispersija yra kelių veiksnių, lemiančių rūšies evoliuciją, rezultatas. Tam įtakos turi keli pagrindiniai kriterijai, įskaitant genetinę mutaciją, genetinį recesyvinių savybių pašalinimą ir dominuojančių savybių pridėjimą bei turimo genofondo dydį. Genetinė dispersija gali sukelti skirtumus stebimu arba fenotipiniu rūšių lygiu, todėl galima paaiškinti tokius dalykus kaip kraujo grupė, odos spalva ir dydis.
Žmonėms ir panašiems organizmams genetinis kodas turi kiekvieno tipo genų porą. Du komponentai, vadinami aleliais, gali būti identiški arba skirtis vienas nuo kito ir dažnai apibūdinami kaip dominuojantys arba recesyviniai. Pavyzdžiui, jei žmogus turi rudas akis, jis turi bent vieną rudas akis sukeliantį alelį, nes ruda akių spalva yra dominuojantis bruožas. Kadangi mėlynos akys yra recesyvinis bruožas, mėlynaakis žmogus turi identiškus mėlynakis sukeliančius alelius.
Nors tai atrodo gana paprasta, genetinės dispersijos mokslas greitai tampa sudėtingesnis. Kai kurie aleliai nėra nei dominuojantys, nei recesyviniai ir gali susijungti, kad sukurtų naują hibridą kitoje kartoje. Kai kuriose gėlėse kryžminus raudoną ir baltą žiedą gali atsirasti raudona arba balta gėlė, arba gali atsirasti rožinis ar dryžuotas hibridas. Katėms toje pačioje vadoje gali gimti keli skirtingų spalvų kačiukai, tiesiogiai paveikti genetinės dispersijos.
Variaciją taip pat gali sukelti genų mutacija. Jei tėvų genus pakeičia išorinė jėga, pvz., spinduliuotė ar virusas, tai gali pridėti naują elementą į kitos kartos genų fondą. Mutacijos gali būti naudingos rūšies išlikimui, pvz., dėl spalvų dispersijos, dėl kurios plėšrūnams rūšį sunku pamatyti. Tokiu atveju būtybių, turinčių mutaciją, išgyvenamumas gali padidėti, todėl galiausiai jie tampa dominuojančia populiacijos frakcija. Natūrali atranka taip pat gali pašalinti neigiamus bruožus, sumažindama išgyvenamumą arba sutrumpindama mutavusio geno nešiotojo gyvenimo trukmę.
Genų fondo dydis gali rimtai paveikti genetinę dispersiją, neleidžiant nepageidaujamiems bruožams išplauti iš bendruomenės, nes dauginasi tie, kurių genetiniai kodai yra panašūs. Populiacija, priversta daugintis su artimais giminaičiais, gali sumažinti genetinės dispersijos dydį, todėl laikui bėgant dažnai auga recesyvinės ar nepageidaujamos savybės, nes konkretaus geno nešiotojai ir toliau veisiasi. Labiau nei bet koks socialinis ar kultūrinis konstruktas, evoliuciniais tikslais yra neprotinga poruotis su artimais giminaičiais.
Genetinė dispersija leidžia laikui bėgant prisitaikyti prie rūšių. Ar dėl genų derinių palikuonių, ar dėl mutacijų, stiprūs išgyvenimo bruožai populiacijoje vis labiau dominuoja. Fizinių savybių, paveldimo elgesio ar kitų stebimų savybių fenotipo lygio pokyčiai gali turėti didžiulį poveikį tam, kaip rūšis išgyvena savo aplinkoje. Paprastai kuo platesnis genofondas, tuo sėkmingesnė populiacija, nes genetinė dispersija pašalins prastus išgyvenimo bruožus ir suteiks dominavimą sėkmingiausiems.