Biologijoje ir biologinėje taksonomijoje kladas yra grupė, susidedanti iš vieno bendro protėvio, visų to protėvio palikuonių ir nieko kito. Per šimtmečius trukusio darbo biologinė taksonomija stengėsi suskirstyti grupes į kladus, atmesdama ne kladų klasifikacijas, kurios vadinamos „parafiletinėmis“. Tikrieji kladai yra „monofiliniai“.
Tikros klados pavyzdys būtų paukščiai. Manoma, kad visi paukščiai kilę iš bendro protėvio, gyvenusio maždaug prieš 150 milijonų metų. Tačiau ropliai ir beždžionės nėra kladai. Ropliai nėra kladas, nes paukščiai, kilę iš dinozaurų, laikomi ropliais, o paukščiai nelaikomi ropliais. Grupė, neįtraukianti bendro protėvio palikuonių, nėra kladas. Beždžionės nėra kladas, nes žmonės kilę iš beždžionių, o žmonės paprastai nelaikomi beždžionėmis. Jei žmones ir išnykusius žmonių giminaičius, pvz., neandertaliečius, priskiriate beždžionėms, beždžionės yra kladas, tačiau tai paprastai nedaroma.
Paprastesnius organizmus, tokius kaip nariuotakojai (vėžiagyviai, vabzdžiai, šimtakojai ir kt.), sunkiau suskirstyti į kladus, nes yra mažiau genetinių ir morfologinių požymių, pagal kuriuos galima nustatyti bendrą kilmę ir protėvių linijas. Pavyzdžiui, dešimtmečius XX amžiaus pabaigoje mokslininkai manė, kad nariuotakojai (gyvūnai su išoriniais egzoskeletais ir sujungtais priedais) keletą kartų išsivystė iš minkštakūnių protėvių, tokių kaip anelidiniai kirminai. Vėlesnė morfologinė ir genetinė analizė parodė, kad tai klaidinga – nariuotakojai iš tiesų yra kladas, kilęs iš bendro protėvio, kuris tik vieną kartą atsiskyrė nuo minkštakūnių protėvių.
Nustatyti kladus specifiškesniuose nei phyla lygiuose gali būti sudėtinga, ypač palyginti paprastiems gyvūnams. Po dešimtmečių trukusių tyrimų vis dar nežinome, kaip skirtingos nariuotakojų grupės yra susijusios viena su kita. Ar sausumos nariuotakojai išsivystė iš pasakų krevečių ar kokios kitos grupės? Mes tiksliai nežinome, o mokslininkai yra užsiėmę straipsnių publikavimu ir analize, kad tai išsiaiškintų.
Nustatyti kladus iš dalies sunku, nes daugelis morfologinių ir genetinių duomenų yra dviprasmiški. Kartais tam tikra morfologinė ypatybė, pavyzdžiui, stuburai, vystosi lygiagrečios evoliucijos būdu, o ne pasireiškia vienoje rūšyje ir daugumoje (arba visų) jos palikuonių. Genetiniai duomenys gali būti dviprasmiški, nes skirtingų rūšių evoliucija vyksta skirtingu greičiu, o tai atmeta skaičiavimus, kuriais bandoma nustatyti skirtumų tarp rūšių laiką lyginant genetinį bendrumą. Dar blogiau, morfologijos ir genetikos specialistai linkę ginčytis dėl santykinės savo požiūrių reikšmės. Teisingi nustatymai apie gyvūnų kladus atsiranda tik po metų ar dešimtmečių nuodugnių tyrimų, apimančių šimtus ar tūkstančius straipsnių ir tyrimų.