Antikūnų dažymas yra laboratorinė procedūra, naudojama mėginiui dažyti, siekiant nustatyti tam tikrų antigenų buvimą mėginyje arba paryškinti antigenus, kad juos būtų galima aiškiai matyti. Priklausomai nuo mėginio ir techniko pageidavimų, galima naudoti daugybę skirtingų antikūnų dažymo procedūrų. Daugelyje regionų šis metodas mokomas kolegijose ir universitetuose, o aukštosiose mokyklose, kuriose vykdomos pažangios mokslo programos, studentai taip pat gali išmokti dažyti antikūnus.
Dažant antikūnus, į mėginį įvedamas antikūnas, pvz., nugramdymas arba biopsija. Jei mėginyje yra antigenų, į kuriuos antikūnas sureaguos, jis užsifiksuoja. Kai mėginys nuplaunamas, antikūnų perteklius bus nuplaunamas, o po savęs liks antikūnai, kurie užsifiksavo mėginyje. Jei tyrėjas naudoja konjuguotus antikūnus su pritvirtintomis fluorescencinėmis žymėmis, mėginys užsidegs esant tinkamam apšvietimui ir parodys, kad yra atitinkamų antikūnų.
Kitais atvejais žmonės turi naudoti antrinį antikūną. Išplovę mėginį, jie prideda antrinio antikūno – preparato su pritvirtinta fluorescencine žyma. Antrinis antikūnas prisitvirtina prie pirminių antikūnų mėginyje ir šviesoje fluorescuoja, kaip aptarta aukščiau. Fluorescencija gali būti naudojama diagnozuojant ligą, kai laboratorijos technikai tikrina mėginius, ar nėra antigenų, susijusių su konkrečiomis ligomis, taip pat gali būti naudojama užteršimo požymiams ieškoti ir antigenų buvimui dėl kitų priežasčių nustatyti.
Mikroskopijoje antikūnų dažymas kartais gali būti naudingas norint išryškinti tam tikras struktūras. Net ir esant puikiai skyrai, mikroskopiją kartais gali būti sunku peržiūrėti ir gali būti sudėtinga vaizde išskirti paslėptas ar mažas struktūras. Naudojant antikūnų dažymą, žmonės gali sukurti vėliavėlę, kad būtų galima lengvai nustatyti ir apibūdinti dominančias struktūras, pvz., tam tikrus audinių tipus arba struktūras ląstelių viduje. Fluorescencija bus matoma visose skaidrės vietose, kur yra dominantis antikūnas, nurodant mėginio struktūras.
Antikūnų dažymui reikalinga prieiga prie laboratorinės įrangos, antikūnų ir įvairių tirpalų, naudojamų mėginių fiksavimo ir konservavimo procese. Svarbu tinkamai atlikti procedūrą, kad būtų išvengta užteršimo ir klaidų, pvz., leisti tirpalams per ilgai stovėti ant mėginio, užtemdyti arba supainioti rezultatus. Daugelis laboratorijų turi vadovą, kuriuo vadovaujasi jų darbuotojai, o ruošdami medžiagą tyrimams žmonės išsamiai aprašys savo metodus, kad būtų galima atkartoti jų darbą.