Kokybiniai ir kiekybiniai tyrimai yra dvi pagrindinės tyrimų kryptys, ir nors jie dažnai naudojami kartu, karštai diskutuojama dėl kiekvieno iš jų privalumų ir trūkumų. Ypač socialiniuose moksluose kovojama dėl kokybinių ir kiekybinių tyrimų privalumų, abiejose ginčo pusėse vyrauja intensyvios nuomonės. Vis dėlto paprastai sutariama, kad yra tam tikrų tyrimų etapų, kai vienas ar kitas yra akivaizdžiai naudingesnis už kitą, todėl tik nedaugelis jų visiškai atmeta.
Kiekybinis tyrimas tikriausiai yra mažiausiai ginčytinas iš dviejų mokyklų, nes jis yra labiau suderintas su tuo, kas laikoma klasikine moksline paradigma. Kiekybinis tyrimas apima absoliučių duomenų, pvz., skaitmeninių duomenų, rinkimą, kad būtų galima juos išnagrinėti kiek įmanoma nešališkiau. Yra daug principų, kurie eina kartu su kiekybiniais tyrimais, kurie padeda skatinti jų tariamą neutralumą. Kiekybiniai tyrimai paprastai atliekami vėliau tyrimo projekte, kai gerai suprantama projekto apimtis.
Pagrindinė kiekybinio tyrimo idėja yra galimybė lengvai atskirti dalykus, kad juos būtų galima suskaičiuoti ir statistiškai modeliuoti, pašalinti veiksnius, kurie gali atitraukti dėmesį nuo tyrimo tikslo. Tyrėjas paprastai turi labai aiškų supratimą, kas yra matuojamas, prieš pradėdamas tai matuoti, o jų tyrimas yra parengtas naudojant valdiklius ir labai aiškų planą. Naudojamos priemonės yra skirtos sumažinti bet kokį šališkumą, todėl idealiu atveju yra mašinos, renkančios informaciją, o ne taip idealu būtų kruopščiai atsitiktinės atrankos apklausos. Kiekybinio tyrimo rezultatas yra skaičių rinkinys, kurį galima atlikti atliekant statistinę analizę, kad būtų gauti rezultatai.
Emociškai atskirti nuo tyrimo yra pagrindinis kiekybinio tyrimo aspektas, kaip ir tyrėjo šališkumo pašalinimas. Kalbant apie tokius dalykus kaip astronomija ar kiti sudėtingi mokslai, tai reiškia, kad kiekybiniai tyrimai iš viso turi labai minimalų šališkumą. Kalbant apie tokius dalykus kaip sociologiniai duomenys, tai reiškia, kad dauguma šališkumo, tikimasi, apsiriboja tuo, ką įvedė tiriamieji, o tai gali būti šiek tiek atsižvelgta į modelius. Kiekybinis yra idealus hipotezėms tikrinti ir sunkiems mokslams, bandantiems atsakyti į konkrečius klausimus.
Kita vertus, kokybinis tyrimas yra daug subjektyvesnė tyrimo forma, kai tyrimas leidžia įvesti savo šališkumą, kad susidarytų išsamesnis vaizdas. Kokybinis tyrimas gali būti reikalingas tais atvejais, kai neaišku, ko tiksliai tyrime ieškoma, kad tyrėjas galėtų nustatyti, kokie duomenys yra svarbūs, o kurie ne. Nors kiekybiniai tyrimai paprastai tiksliai žino, ko jie ieško prieš pradedant tyrimą, kokybinio tyrimo metu tyrimo tikslas gali tapti aiškesnis laikui bėgant.
Dažnai kokybinio tyrimo duomenys bus ne tokie konkretūs nei gryni skaičiai kaip duomenys. Vietoj to, kokybiniai tyrimai gali duoti istorijas, paveikslėlius arba jausmų ir emocijų aprašymus. Kokybiniuose tyrimuose tiriamųjų pateiktoms interpretacijoms suteikiama reikšmė, todėl nesiekiama apriboti jų šališkumo. Tuo pačiu metu mokslininkai linkę labiau emociškai prisirišti prie kokybinių tyrimų, todėl jų pačių šališkumas taip pat gali turėti įtakos rezultatams.
Socialiniuose moksluose yra dvi priešingos mąstymo mokyklos. Manoma, kad tokios sritys kaip sociologija ir psichologija turėtų stengtis būti kiek įmanoma griežtesnės ir kiekybiškesnės, kad gautų rezultatų, kuriuos būtų galima lengviau apibendrinti, ir kad būtų išlaikyta mokslo bendruomenės pagarba. Kitas mano, kad šioms sritims naudinga atlikti kokybinius tyrimus, nes jie leidžia išsamiau ištirti dalyką ir surinkti informaciją, kuri kitu atveju būtų visiškai praleista taikant kiekybinį metodą. Nors pastaraisiais metais buvo bandoma rasti stipresnę šių dviejų sintezę, diskusijos tęsiasi, o daugelis socialinių mokslininkų smarkiai nusileidžia į vieną ar kitą pusę.