Socialinė archeologija – tai archeologinių tyrimų disciplina, kurioje dėmesys sutelkiamas į didesnį vaizdą, o ne į atskirą objektą ar asmenį, bandant kiekvieną iš tų dalykų įtraukti į kontekstą. Kitaip tariant, ji bando sukurti modelį, kokia galėjo būti visuomenė, nustatant atskirų rastų artefaktų vaidmenis. Kai tai bus atlikta, lengviau suprasti, kodėl tam tikra prekė galėjo būti pagaminta ar panaudota. Nors ši disciplina turi nemažai privalumų, tyrėjai taip pat turi būti atsargūs, kad individualūs ar kultūriniai šališkumas nepadarytų įtakos jų interpretacijoms.
Colin Renfrew įkūrė socialinę archeologiją aštuntajame dešimtmetyje, o išplėtė koncepciją 1970-ųjų pradžioje. Jis yra britų archeologas, daug savo akademinės karjeros praleidęs Kembridžo universitete. Jis paskelbė didelį darbą apie socialinės archeologijos svarbą, bet taip pat padarė daug kitų indėlių šioje srityje, įskaitant siekį užkirsti kelią grobstymui pagrindinėse istorinėse vietose visame pasaulyje.
Socialinės archeologijos nauda yra daug. Tai gali padėti atskirti ir atpažinti kultūras ir žmones, kurie galėjo būti rasti toje pačioje vietovėje. Tai gali pateikti kontekstą, kada tie žmonės galėjo gyventi ir kaip jie gyveno ir bendravo tuo konkrečiu metu. Šio tipo archeologija netgi gali nustatyti visuomenės laikotarpį be radioaktyviosios anglies datos naudos.
Socialinė archeologija neapsiriboja vien tik įvairiose vietose rastų artefaktų identifikavimu. Jame tyrinėjama žmonių kultūra ir siekiama, kad archeologiniai įrašai taptų istoriniu pasakojimu, kuris žmonėms šiek tiek papasakotų apie santykius, klases ir vyriausybes, kurios galėjo būti prieš juos tam tikroje vietoje. Kuo daugiau objektų ar artefaktų rasta kartu, tuo lengviau nustatyti, kokio tipo visuomenė ten gyveno.
Siekdama papasakoti tą istoriją, socialinė archeologija siekia sujungti artefaktus ir kitus tos vietos įrodymus su tuo, kas jau žinoma apie istoriją toje vietoje. Galiausiai turi įvykti tam tikra interpretacija, nes neįmanoma tiesiogiai stebėti, kam kultūra ar asmuo naudojo objektą. Todėl kai kuriais atvejais tokio tipo archeologija gali įvesti šiuolaikinį šališkumą, nes bandoma paaiškinti visuomenę per šiuolaikinę perspektyvą. Archeologai turi saugotis tokio šališkumo, tačiau jo gali būti neįmanoma visiškai pašalinti. Taip pat kai kurių hipotezių gali būti neįmanoma galutinai įrodyti.