„Voyager 2“ yra nepilotuojamas planetinis erdvėlaivis, vienas iš vienintelių, aplankiusių išorines planetas, ir vienintelis, baigęs Didįjį planetų turą – Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno praskridus – galimas tik kartą per 176 metus. Dėl apsilankymų visose išorinėse planetose „Voyager 2“ dažnai minimas kaip produktyviausias visų laikų kosminis zondas. Kai išorinių planetų vaizdai rodomi knygose, žurnaluose ir internete, „Voyager 2“ vaizdai yra plačiai naudojami, ypač Uranui ir Neptūnui.
Šiuo metu „Voyager 2“ yra dvigubai toliau nuo Saulės nei Plutonas, maždaug 83.5 AU (Žemės ir Saulės ilgio) atstumu. Jis ir toliau nukeliauja nuo Saulės 3 AU per metus ir turi pakankamai greitį, kad ištrūktų iš Saulės sistemos gravitacijos šulinio. Skirtingai nei jo partneris „Voyager 1“, paleistas po mėnesio, bet gerokai toliau, „Voyager 2“ nepraėjo už zonos, kurioje saulės vėjas yra pagrindinė dulkių dalelių dinamikos jėga, vadinama heliosfera. Deja, iki to laiko, 2020-aisiais, jo galia pradės trūkti iš įmontuotų radioizotopinių šilumos generatorių.
20 m. rugpjūčio 1977 d. paleistas iš Kanaveralo kyšulio, Floridoje, „Voyager 2“ prireikė mažiau nei poros metų, kad pasiektų Jupiterį. Arčiausiai jis praskriejo 9 m. liepos 1979 d., atlikdamas pirmuosius vulkaninio aktyvumo stebėjimus kitame dangaus kūne Io. Buvo pastebėti devyni išsiveržę ugnikalniai, kurie 1 kilometrų (300 mylių) aukštyje virš paviršiaus išmetė medžiagą net 190 km/s greičiu. Jis išmeta medžiagą taip toli ir greitai, kad dalis jos pasiekia pabėgimo greitį, išsklaidydama laisvai plūduriuojančią magmą visoje Jovijos sistemoje.
Naudodamasis Jupiterio gravitacijos pagalba, „Voyager 2“ nuvyko į Saturną, atradęs kelis jaunus mėnulius, paskui į Uraną ir Neptūną, kur atrado papildomų palydovų ir tiksliai išmatavo debesų viršūnių temperatūrą ir greitį šiose planetose. Iki šiol planetų mokslininkai naudojasi erdvėlaivio „Voyager 2“ atliktais moksliniais matavimais.