Per pastaruosius kelis šimtus milijonų metų Žemės mėnulis keitėsi kaip vynuogė, palaipsniui mažėjanti ir tapusi razina. Mokslininkai nurodo, kad Mėnulio paviršiuje yra tai, ką jie vadina „stūmos ydomis“ – žemas keteras, primenančias laiptų uolas – kaip įrodymą, kad rutulys traukiasi vėsstant jo vidus. Šios į gedimus panašios keteros paprastai tęsiasi kelias mylias, o jų dariniai sukelia „mėnulio drebėjimus“, kurių drebėjimas gali būti vidutiniškai stiprus, maždaug penkių pagal Richterio skalę“, sako Thomas Wattersas, Smithsonian’s vyresnysis mokslininkas. Nacionalinis oro ir kosmoso muziejus Vašingtone.
Iki mėnulio ir toliau:
Mokslininkai išanalizavo duomenis iš serijos seismometrų, kuriuos Mėnulyje padėjo įvairūs Apollo astronautai, pradedant Apollo 11 įgula 1969 m. Keturi seismometrai vis dar fiksuoja seklius mėnulio drebėjimus.
2019 m. „Nature Geoscience“ numeryje paskelbtame tyrime nauja analizė rodo, kad dauguma drebėjimų įvyksta, kai Mėnulis yra savo apogėjuje arba šalia jo – tolimiausiame nuo Žemės taške savo orbitoje.
NASA planuoja iki 2024 m. į Mėnulį nusiųsti įgulą, kurioje bus moteris astronautė. Jie tikisi nusileisti Mėnulio Pietų ašigalyje per pirmąją Mėnulio ekspedicijų seriją, kuri galiausiai gali baigtis misija į Marsą.