Spitzerio kosminis teleskopas yra infraraudonųjų spindulių kosminis teleskopas, paskutinis iš keturių kosminių teleskopų, paleistų NASA Didžiųjų observatorijų programai. Ankstesni trys šiai programai skirti teleskopai buvo Hablo kosminis teleskopas (1990 m.), Chandra rentgeno observatorija (1991 m.), Komptono gama spindulių observatorija (1999 m.). Kiekvienas iš jų specializuojasi tam tikroje elektromagnetinio spektro dalyje.
Spitzerio kosminis teleskopas pavadintas daktaro Lymano Spitzerio, jaunesniojo, vardu, kuris XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje sugalvojo kosminius teleskopus. Pavadinimas buvo unikalus, nes buvo kilęs iš konkurso, atviro plačiajai visuomenei, o ne iš iškilių astronomų tarybos. Lymanas Spitzeris mirė 1940 m., todėl jis niekada negalėjo pamatyti jo vardu pavadinto teleskopo paleidimo į kosmosą.
Infraraudonoji šviesa yra šviesa, kurią gamina šiluma. Jis yra šiek tiek mažiau energingas nei regimoji spektro dalis, o bangos ilgis yra šiek tiek ilgesnis mikrometrų lauke. Kiekviena žvaigždė skleidžia didelius infraraudonųjų spindulių kiekius, todėl Spitzerio kosminis teleskopas gali stebėti viską, ką gali optinis teleskopas, ir šiek tiek daugiau.
Dėl to, kad infraraudonųjų spindulių šviesa žmonėms nematoma ir neatitinka mums pažįstamos spalvos, Spitzerio grąžinti vaizdai yra nuspalvinami klaidingai, kad mokslininkai galėtų juos interpretuoti. Spitzeris ypač garsėja įspūdingais Andromedos galaktikos kadrais, esančiais tik du milijonus šviesmečių nuo Žemės – artimiausios Paukščių Tako galaktikos.
Spitzeris taip pat garsėja tuo, kad buvo pirmasis teleskopas, paėmęs tikrąją šviesą iš egzoplanetos, o tai padarė 2005 m., bet nepadarė tikrojo vaizdo. 2004 m. Spitzeris pastebėjo silpną žvaigždę, kurią daugelis mokslininkų laiko jauniausia kada nors užfiksuota žvaigžde. Viena iš pagrindinių Spitzerio užduočių yra stebėti YSO (jaunus žvaigždžių objektus) ir vadinamuosius žvaigždžių darželius.
Spitzerio kosminio teleskopo vaizdai yra nemokami visuomenei ir naudojami žurnalistiniais tikslais, be to, jie buvo publikuoti prestižiniame žurnale „Nature“ ir daugelyje kitų.