Metaanalizė yra kelių mokslinių tyrimų bendra tema analitinė apžvalga. Moksliniai tyrimai yra pagrįsti statistinėmis išvadomis, tačiau šiuos tyrimus dažnai riboja imties dydis, nes bet kurio projekto metu galima surinkti tik nedidelę galimų duomenų pavyzdį. Metaanalizės tikslas – įveikti šį sunkumą, derinant kelių tyrimų išvadas, sukuriant išsamesnį tyrimo problemos vaizdą. Nors tokio tipo analizė turi privalumų, ji turi ir trūkumų, tokių kaip atrankos šališkumas ir galimas statistikos iškraipymas, dėl kurio gali būti padarytos klaidingos išvados.
Metaanalizės gali būti atliekamos bet kurioje studijų srityje, kurioje yra statistinių tyrimų literatūros. Tačiau norint, kad analizė būtų teisinga, ji turi būti atliekama sistemingai, kaip ir pats tyrimas. Suformulavus problemą, pagal konkrečius kriterijus parenkami tam tikri tyrimai įtraukti į analizę.
Kriterijų pobūdis priklauso nuo metaanalizės tikslo. Pavyzdžiui, tyrėjas, atliekantis pacientų, kenčiančių nuo širdies priepuolių, gydymo metaanalizę, apimtų tyrimus konkrečiai šia tema. Mokslininkas gali dar labiau susiaurinti literatūros pasirinkimą, pasirinkdamas tik tyrimus, kurie buvo atlikti taikant atitinkamą metodiką. Pavyzdžiui, reikalavimas dėl atsitiktinės atrankos arba atsitiktinės mėginių atrankos, kad būtų išvengta šališkumo, gali būti įtraukimo kriterijus.
Surinkus ir peržiūrėjus tyrimus, duomenims sujungti ir filtruoti naudojami statistiniai metodai. Kadangi metaanalizės imties dydis iš tikrųjų yra daug didesnis nei įprasto tyrimo tyrimo imties dydis, gali būti įmanoma, kad analizė atskleis statistinius modelius, kurių vienas tyrimas negalėjo parodyti. Mažas vieno tyrimo tyrimo imties dydis taip pat gali neproporcingai padidinti tam tikrą atsitiktinį poveikį. Metaanalizė gali būti naudojama norint išspręsti prieštaravimus tarp tyrimų, kylančius dėl tokių atsitiktinių svyravimų.
Bene didžiausias metaanalizės proceso trūkumas yra atrankos problema. Kadangi tyrėjas turi pasirinkti, kuriuos tyrimus įtraukti į savo analizę, bendrų statistinių išvadų šališkumas yra neišvengiamas. Tyrėjas, turintis tam tikrą darbotvarkę, gali iškreipti pasirinkimą, kad teiktų pirmenybę tam tikroms išvadoms, o ne kitoms. Net jei analizės tema yra pakankamai siaura, kad būtų galima peržiūrėti visą turimą literatūrą, neskelbti tyrimai nebus įtraukti. Metaanalizės kritikai nurodo tai kaip įrodymą, kad procesas nėra tikrai objektyvus ar mokslinis.