Genetikos srityje populiacijos genetika tiria, kaip dažnai atsiranda specifinės genų kopijos arba aleliai ir kaip jie sąveikauja su kitais aleliais iš kitų genų. Taip pat nagrinėjama, kaip evoliucijos procesai, tokie kaip natūrali atranka ir mutacijos, veikia alelius. Alelių pasiskirstymas gali būti nepriklausomas nuo kitų alelių kitoje vietoje arba gali būti paveiktas kitų alelių. Kai alelio arba alelių pasiskirstymas nepriklauso nuo kitų alelių, tai vadinama ryšio disbalansu.
Organizmo evoliucija vyksta dėl genetinės variacijos. Skirtingi genų deriniai ir skirtingų genų alelių deriniai lemia skirtingus organizmų fenotipus. Tai reiškia, kad dėl genetinės variacijos atsiranda panašių rūšių organizmai, kurie gali atrodyti kitaip ir veikti skirtingai. Dėl genetinės variacijos organizmas gali būti daugiau ar mažiau sėkmingas išgyvenimo ir dauginimosi požiūriu. Natūralios atrankos teorija teigia, kad evoliucija vyksta per stipriausiųjų išgyvenimą arba išgyvenant tuos, kurie sėkmingiau perduoda savo genus.
Genai nėra savarankiški vienetai, kurie patys perduodami palikuonims. Vietoj to, genus veikia aplinka ir kiti genai. Genetinė koadapcija yra terminas, vartojamas nurodant, kaip gerai genai sąveikauja su kitais genais. Natūrali atranka teikia pirmenybę tiems alelams, kurie gerai sąveikauja su kitų genų aleliais skirtingose DNR vietose. Genetinė koadapcija gali egzistuoti tarp kai kurių genų alelių, bet ne tarp kitų.
Pavyzdžiui, genas A ir genas B turi du alelius, kurie yra atitinkamai A1 ir A2 bei B1 ir B2. Jei organizmas paveldi A1 ir B1 arba A2 ir B2, šiame pavyzdyje galima daryti prielaidą, kad jis yra geriau prisitaikęs išgyventi, nei paveldėdamas A1 ir B2 arba A2 ir B1. Tai reiškia, kad natūralios atrankos būdu pirmenybė teikiama genetiniams A1B1 ir A2B2 deriniams, nes organizmas su šiais aleliais turi didesnę tikimybę išgyventi ir daugintis. Teigiama, kad šie aleliai yra nesubalansuotai, nes jie nebūtų atsitiktinai perduodami palikuonims, o pirmenybė teikiama tam tikroms poroms.
Ryšio disbalansas matuojamas lyginant alelių dažnį populiacijoje, tačiau jis nėra nuolatinis. Atsitiktinis organizmų poravimasis gali sumažinti susietų alelių skaičių. Nuolatinis ryšio pusiausvyros sutrikimas gali atsirasti, jei vienas derinys lemia aukštesnį organizmo tinkamumo lygį, pavyzdžiui, kai kitas derinys sukelia mirtiną zigotos mutaciją. Kuo toliau vienas nuo kito yra alelių vietos, tuo sunkiau išlaikyti ryšio pusiausvyrą.