Radioaktyvioji tarša – tai nereguliuojamas radioaktyviųjų medžiagų, tokių kaip radioaktyviosios dujos, skysčiai ar dalelės, išleidimas į vietą, kur jos gali pakenkti asmenims ar įrangai. Augalai, pastatai, žmonės ir gyvūnai gali būti užteršti radioaktyviosiomis medžiagomis, kurios patenka į aplinką. Kiti galimi radioaktyviosios taršos šaltiniai yra oras, vanduo, atliekos ir paviršiai. Pavyzdžiui, jei radioaktyvioji medžiaga netyčia išsiliejo ant grindų, asmenys gali paskleisti medžiagą tiesiog eidami ant užterštos grindų.
Radioaktyviąją taršą gali sukelti daugybė įvykių. Pavyzdžiui, jei įvyksta branduolinis sprogimas, gali pasklisti radioaktyvioji tarša. Šis reiškinys paprastai vadinamas branduoliniu iškritimu. Kai radioaktyvioji medžiaga nėra tinkamai uždaryta pagrindiniame konteineryje, ji gali išplisti į kitus objektus ir sukelti radioaktyvųjį užteršimą. Radioaktyvioji tarša taip pat gali būti neišvengiamas tam tikros veiklos rezultatas. Pavyzdžiui, branduolinio kuro perdirbimo metu automatiškai išsiskiria radioaktyviosios medžiagos.
Radioaktyviųjų atliekų užterštumas gali atsirasti išorėje, viduje arba per aplinką. Išorinis užteršimas atsiranda, kai radioaktyvioji medžiaga, dažniausiai dulkių, miltelių ar skysčio pavidalu, patenka ant asmens plaukų, odos ar drabužių. Vidinis užteršimas įvyksta tada, kai asmuo įkvepia, nuryja ar sugeria radioaktyvią medžiagą. Radioaktyviosioms medžiagoms pasklidus arba išleidžiant į aplinką, atsiranda aplinkos užterštumas.
Radioaktyviosios taršos poveikis skiriasi priklausomai nuo radioaktyviosios medžiagos rūšies, jos izoliavimo lygio ir pasiskirstymo laipsnio. Radioaktyviosios taršos poveikis paprastai yra minimalus, kai radioaktyviųjų medžiagų kiekis yra minimalus. Tačiau net ir žemo lygio atveju kenksmingas medžiagas dažnai reikia išvalyti ir tinkamai jas išmesti.
Kita vertus, didelis užterštumo lygis gali kelti didelę grėsmę ir žmonėms, ir aplinkai. Jei asmenys bus užteršti radioaktyviomis medžiagomis, jie bus veikiami radiacijos, kol medžiaga bus pašalinta iš jų kūno, plaukų ir drabužių. Radioaktyvaus izoliavimo poveikis priklauso nuo radioaktyviosios taršos lygio ir cheminės medžiagos toksiškumo. Kai kuriais atvejais medžiaga gali pasklisti po visą kūną ir greitai pasišalinti. Tačiau kitais atvejais gali atsirasti reikšmingų sutrikimų, pvz., organų pažeidimas arba nepakankamumas.
Radijo taršos kontrolė gali būti atliekama sukuriant saugos zonas aplink užterštas zonas. Saugos zonos skirtos sumažinti prieigą prie radioaktyviųjų medžiagų, kurios gali neigiamai paveikti visuomenės sveikatą. Kontrolės procedūrose taip pat paprastai reikalaujama, kad saugos zonose dirbantys asmenys būtų apmokyti specialistai, naudojantys tinkamą saugos įrangą.