Pusiausvyra yra būsena, kai grynasis pokytis nevyksta. Kažkas tokioje būsenoje gali būti laikoma stabiliu, subalansuotu ar nekintančiu, ir tai labai reta, paprastai egzistuoja tik trumpą laiką, kol kažkas pažeidžia pusiausvyrą. Ši sąvoka yra labai svarbi moksluose, turinti įtakos viskam, pradedant matematika ir baigiant visatos tyrinėjimais, ir yra daugybė skirtingų pusiausvyros tipų. Visais atvejais šis terminas apibūdina stabilią būseną.
Daugelis dalykų laikui bėgant keičiasi, kartais lėtai, o kartais greitai. Nuolatinė tendencija keistis apsunkina stabilumo būsenos nustatymą, net kai tokia būsena yra labai svarbi. Pavyzdžiui, žmogaus kūne tai žinoma kaip homeostazė, ir tai labai pageidautina – kūnas nuolat stengiasi tai pasiekti. Paprastame pavyzdyje, kaip veikia homeostazė, ląstelės ir jas supantis skystis stengiasi palaikyti izotoninę aplinką, leidžiančią atliekoms ištekėti iš ląstelės, o įteka naujos medžiagos, todėl ląstelės viduje grynieji pokyčiai nepasikeičia.
Chemijoje terminas „dinaminė pusiausvyra“ kartais vartojamas apibūdinti situacijai, kai reakcijas ir aktyvumą tirpale subalansuoja priešingos reakcijos, išlaikant tirpalo stabilumą. Paprastame pavyzdyje žmogus gali įsivaizduoti, kad ant abiejų stulpo galų pastato du žmones. Jei kiekvienas žmogus vienoda jėga stumia savo stulpo galą, stulpas nejudės, nes dvi priešingos jėgos subalansuoja viena kitą.
Jis taip pat vaidina vaidmenį žaidimo teorijoje simetrinės pusiausvyros pavidalu, kai visi žaidimo žaidėjai naudoja identišką strategiją. Matematikos sritis dažnai labai domisi šios sąvokos taikymu viskam, nuo paaiškinimo, kaip veikia ekonominės sistemos, iki sudėtingų fizikos problemų ir problemų tyrimo.
Taip pat svarbi biologinė pusiausvyra. Be pusiausvyros būsenos, pasiekiamos homeostazėje, kūnas taip pat naudojasi fizinės pusiausvyros išlaikymo principais. Natūrali aplinka taip pat stengiasi išlaikyti pusiausvyrą, kad galėtų palaikyti gyvus organizmus. Biologijos tyrinėtojus domina teoriniai scenarijai, pavyzdžiui, kas gali nutikti, jei evoliucija pasieks tašką, kai grynieji pokyčiai nesikeis, o gyvi organizmai nustos vystytis. Ši situacija yra labai teorinė, nes būtų pašalinta arba atsveriama daugybė sudėtingų spaudimų, dėl kurių laikui bėgant vystosi gyvi organizmai.