Optinė interferometrija yra dviejų ar daugiau energijos bangų sąveikos panaudojimas informacijai rinkti. Jie gaunami iš to paties šaltinio arba yra panašaus dažnio, o matavimo prietaise sukuriami trukdžiai suteikia svarbių duomenų apie jų elgesį ir šaltinio charakteristikas. Eksperimentai su šia technika buvo pradėti 1800-ųjų pradžioje, o tai suvaidino pagrindinį vaidmenį kuriant teorijas apie visatos prigimtį. Mokslininkai gali taikyti optinę interferometriją daugeliui matavimo ir kalibravimo užduočių.
Paprastame optinės interferometrijos pavyzdyje astronomas gali pasirinkti atlikti to paties taškinio šaltinio, pavyzdžiui, žvaigždės, matavimus dviem teleskopais. Kiekvienas teleskopas renka šviesą iš žvaigždės ir perduoda ją interferometrui, kuris sujungia informaciją. Astronomas gali atkreipti dėmesį į vaizdų skirtumus ir rinkti informaciją apie žvaigždės vietą, dydį ir sudėtį. Šie stebėjimai gali leisti astronomui nustatyti, ar žvaigždė artėja, ar tolsta, ir stebėti jos judėjimą visatoje.
Pavadinime esantis žodis „optinis“ gali būti klaidinantis, nes gali susidaryti įspūdis, kad optinė interferometrija apima darbą su matoma šviesa. Tiesą sakant, naudojant specializuotus optinius prietaisus, galima surinkti ir nematomų bangų ilgių energiją. Tai gali apimti radijo bangas, kurios plačiai naudojamos astronomijoje duomenims apie itin tolimus objektus rinkti. Tyrėjai gali dirbti su energija iš dominančio šaltinio arba gali generuoti energiją tokiais įrankiais kaip lazeriai, kad galėtų atlikti matavimus ir kalibruoti įrangą.
Optinės interferometrijos darbuose gali būti derinama daugybė įrangos dalių, pavyzdžiui, radijo teleskopų bankas. Kai bangos ilgiai sujungiami ir atsiranda trukdžių, stebėtojai gali aptikti informaciją duomenų pakraščiuose, kurie gali suteikti įžvalgos apie stebimų šaltinių pobūdį. Šis procesas gali būti naudingas viskam – nuo itin tikslių reiškinių žemėje matavimų iki tolimų žvaigždžių sudėties teorijų tikrinimo.
Kai kurie ankstyvieji eksperimentai su astronomine optine interferometrija parodė, kad ankstesnės teorijos apie erdvės sudėtį buvo neteisingos. Daugelį amžių žmonės tikėjo, kad atmosferoje yra medžiaga, vadinama „eteriu“, ir ji tarnauja kaip garso ir šviesos laidininkas. 1800-aisiais stebėjimai, atlikti naudojant optinę interferometriją, iškirto teorijoje keletą spragų, o 1900-aisiais mokslas sparčiai žengė į priekį, siekdamas visiškai išardyti teoriją ir pakeisti ją kitais modeliais, paaiškinančiais visatą.