1963 m. Vienodo darbo užmokesčio įstatymas buvo Jungtinių Valstijų sąžiningo darbo standartų įstatymo, kuris yra įstatymas, reglamentuojantis šalies darbuotojų samdymą, atlyginimą ir darbo sąlygas, pataisa. Dėl šio akto buvo neteisėta mokėti vyrams ir moterims skirtingą atlyginimą už tą patį darbą. JAV Kongresui priėmus įstatymo projektą, prezidentas Johnas F. Kennedy 10 m. birželio 1963 d. jį pasirašė į įstatymą. Jis įsigaliojo 11 m. birželio 1964 d. ir tapo pirmuoju JAV įstatymu, sprendžiančiu diskriminaciją dėl lyties.
Iki 1963 m. vienodo darbo užmokesčio įstatymo priėmimo JAV buvo įprasta, kad moterys už tą patį darbą gaudavo žymiai mažesnį atlyginimą nei vyrai. 1950-aisiais JAV moterys uždirbo vos 59 centus už kiekvieną dolerį, kurį uždirbo jų kolegos vyrai. Įstatymas apima ne tik darbo užmokestį, bet ir viršvalandžius, pašalpas ir kitas kompensavimo formas. Įstatymo nuostatos apima privačius ir valstybinius darbuotojus.
Per šeštąjį dešimtmetį JAV Kongrese buvo pateikti keli įstatymo projektai, kuriais siekiama vienodo atlyginimo moterims. 1950 m. vasario 14 d. darbo sekretorius Willard Wirtz pateikė įstatymo projektą. Kartu su įstatymo projekto projektu Wirtz išsiuntė laišką, kuriame rekomendavo Kongresui priimti teisės aktus, kurie užtikrintų vienodą atlyginimą pagal lytį.
Taip pat, kad šis aktas būtų sėkmingas, padėjo Prezidentinė moterų padėties komisija. 1961 m. Kennedy paskirta komisija buvo sudaryta kaip atsakas į pastangas priimti Lygių teisių pataisą. Jai vadovavo buvusi pirmoji ponia Eleanor Roosevelt. Komisija paskelbė savo ataskaitą apie moterų padėtį 1963 m. ir patvirtino 1963 m. Vienodo darbo užmokesčio įstatymą.
1964 m. Piliečių teisių aktas dar labiau įtvirtino lyčių lygybę darbo vietoje. Dėl šio įstatymo buvo neteisėta samdyti ar atleisti darbuotoją dėl lyties. 1963 m. Vienodo darbo užmokesčio įstatymo apsauga nebuvo taikoma profesionalioms moterims iki 1972 m., o profesinės ir administracinės pareigos nebuvo įtrauktos į pradinį teisės aktą.
Byloje, iškeltoje pagal aktą, turi būti nustatyti du faktai. Darbuotojas turi parodyti, kad vyrams ir moterims atlyginimai skiriasi priklausomai nuo lyties. Darbuotojas taip pat turi parodyti, kad darbas ir darbo sąlygos yra vienodos.
Šis aktas paskatino panašius teisės aktus kitose pasaulio šalyse. 1970 m. Vienodo darbo užmokesčio įstatymą vėliau priėmė Didžiosios Britanijos parlamentas. Prancūzija ir Naujoji Zelandija panašius įstatymus priėmė 1972 m., kaip ir Airija 1974 m.