Azijos finansų krizė buvo finansinio sutrikimo laikotarpis, kuris XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje įvyko daugelyje Azijos šalių. Azijos finansų krizės gilumas paskatino pasaulio lyderius išreikšti susirūpinimą, kad krizė gali išplisti visame pasaulyje, ir šiais susirūpinimu buvo pasinaudota Tarptautinio valiutos fondo (TVF) įsikišimui pateisinti. Ekonomistai pasisėmė daug svarbių pamokų iš šios finansų krizės ir kitų finansų suirutės laikotarpių, įvykusių visame pasaulyje dešimtajame dešimtmetyje, o krizė išryškino globalų ekonomikos pobūdį.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje viso pasaulio ekonomistai sveikino „Azijos stebuklą“. Daugelis Azijos šalių patyrė precedento neturintį finansinio augimo tempą, o tai atnešė didelę grąžą investuotojams, kurie įsitraukė į įvairias ekonomines pastangas Azijoje. Visų pirma Azijos nekilnojamojo turto rinkos patyrė didelį augimą, o daugelis vyriausybių lėtai reguliavo ir diegė rizikos valdymo strategijas. Šis sprendimas pasirodė labai blogas.
1997 m. pradžioje kelios šalys pranešė apie nedidelį susirūpinimą dėl savo ekonomikos ir valiutų stiprumo. Tačiau dauguma investuotojų ir ekonomistų tikėjo, kad Azijos ekonomika išliks iš esmės stipri, ir šiais rūpesčiais buvo mažai tikima iki 1997 m. liepos mėn., kai dramatiškai žlugo Tailando batas, o vėliau – daugelio kitų Pietryčių Azijos šalių valiutos. Po pirmojo greito valiutos devalvavimo etapo sekė kitas, dėl kurio finansinis nestabilumas iš Tailando išplito į tokias šalis kaip Pietų Korėja, Indonezija, Laosas, Malaizija ir Filipinai.
Dėl valiutos devalvacijos kilo investuotojų ir skolintojų panika, taip pat klesti spekuliacijos. Spekuliantai dar labiau destabilizavo Azijos ekonomiką, o kreditų ir investicinių fondų išėmimas sukėlė kreditų krizę. Azijos finansų krizės ištiktoms valstybėms žūtbūt reikėjo kapitalo, tačiau lėšos vis labiau nepasiekiamos, o tai prisidėjo prie tolesnio ekonomikos destabilizavimo. Keliose šalyse ekonominę sumaištį lydėjo politinės problemos, ypač Indonezijoje.
Galiausiai TVF ėmėsi didelių kapitalo infuzijų, kad stabilizuotų Azijos ekonomiką, teigdamas, kad Azijos finansų krizė pradėjo plisti visame pasaulyje, nes nukentėjo Azijos prekybos partneriai. Praėjus maždaug 18 mėnesių nuo krizės pradžios, dauguma Azijos rinkų iš esmės stabilizavosi ir pradėjo atsigauti. Viena niūriausių Azijos finansų krizės pamokų buvo spekuliacijų, ypač nekilnojamojo turto, pavojus ir pakopinės įvykių serijos, galinčios paversti atskirą ekonominę problemą regionine, problema.