Paiute indėnai yra indėnų gentis, kuri iš pradžių apsigyveno netoli Purvino upės ir Mergelės upės dabartinėje JAV pietryčių Nevadoje. Paiutės buvo medžiotojai-rinkėjai, kurių dvasingumas buvo susijęs su pasakojimais apie kojotą ir vilką. Paiute indėnai gyvena rezervatuose Nevados ir Jutos dalyse.
Ankstyvieji Paiutės vyrai medžiojo elnius ir triušius, o moterys – uogų, sėklų, šaknų ir riešutų. Kai kurie Paiute indėnai gyveno sausringuose dykumų regionuose, priklausomai nuo šaltinių ir vandens duobių. Kiti gyveno netoli upių ir, naudodami drėkinimo sistemas, galėjo auginti kukurūzus, melionus, moliūgus ir saulėgrąžas.
Žiemą Paiutė persikėlė į kupolo formos namus, kad sušiltų. Jie pasakojo istorijas apie apgaviką Kojotą ir atsakingesnį Vilką, iliustruodami išgyvenimo ir teisingo elgesio gudrybes. Paiutės indėnai pynė krepšius, gamino įrankius ir drabužius.
Paiūtės vadai turėjo tam tikrą valdžią, bet buvo gerbiami už sutarimo sukūrimą, o ne už stiprius priešingus balsus. Tikrasis Paiutės visuomenės centras buvo šeima. Santuokos įvyko rudenį ir buvo pagrįstos monogamija ir abipuse pagarba.
Europos tyrinėtojai pirmą kartą susisiekė su Paiute 1776 m., kai tėvai Dominguezas ir Escalante susidūrė su kai kuriomis Paiute moterimis, ieškančiomis sėklų. Po penkiasdešimties metų Jedediah Smithas nutiesė taką per Paiute teritoriją pakeliui į Kaliforniją. Keletą ateinančių dešimtmečių baltieji naujakuriai ir kailinių žvėrelių gaudytojai sekė ta takais ieškodami žemės ir prekybos galimybių. Atvykėliai pasiėmė Paiutei maisto ir pasėlių sau ir savo jaučiams. Navajo ir Ute indėnai gaudė ir pardavė Paiutės moteris ir vaikus baltiesiems kaip vergus.
Mormonų naujakuriai buvo laikomi dar labiau niokojančiais Paiutės gyvenimo būdą. Nuo 1850-ųjų mormonai persikėlė į Paiutės kraštą ir išsireikalavo ją sau. Padidėjęs kontaktas su baltaodžiais naujakuriais atnešė ligas į Paiūtę, o gyventojų sumažėjo nuo kelių tūkstančių iki kelių šimtų. Geležinkeliai taip pat padalijo Paiutės žemę ir trukdė jų judėjimui.
Nuo 1865 m. JAV vyriausybė pradėjo derėtis dėl sutarčių su Paiute, kad jie būtų perkelti iš savo žemės ir į rezervatus. 1891 metais pirmosios paiučių gentys buvo perkeltos į rezervatą Jutoje netoli Šv. Jurgio miesto. Per ateinančius kelis dešimtmečius Paiute indėnai perleido savo žemes ir persikėlė į nedidelius rezervatus Jutoje ir Nevadoje. Federalinė pagalba buvo nedidelė; daugeliui Paiūtų teko pragyventi dirbdamos tarnaitėmis arba laikinais darbininkais fermose ir geležinkeliuose.
1951 m. Paiutė padavė į teismą federalinei vyriausybei dėl žemių, kurias gentis prarado per beveik 15 metų trukusį ieškinį, vertę. Pralaimėjimas įvyko 1954 m., kai Jutos senatorius Arthuras V. Watkinsas per JAV Kongresą perdavė įstatymo projektą, kuriuo nutraukiama federalinė pagalba Paiutei ir kitoms indėnų gentims. Ši politika buvo pakeista tik 1970 m.; kitais metais pagaliau prasidėjo reparacijos mokėjimai.
Paiutė pasinaudojo federaline pagalba statydami naujus namus ir tobulindami švietimo bei sveikatos priežiūros įstaigas. Daugelis genčių atidarė degalines, golfo aikštynus, parduotuves ir gamyklas, kad skatintų ekonominę plėtrą. Kai kuriose išlygose nedarbas vis dar siekia apie 45 %.