Singapūras yra nedidelė salų valstybė Pietryčių Azijoje. Jis užima 270 kvadratinių mylių (700 kv. km), todėl yra maždaug penktadalis Rodo salos dydžio. Jis yra tik į pietus nuo Malaizijos ir į šiaurę nuo Indonezijos Riau salų.
Sala buvo apgyvendinta tūkstančius metų, o rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą aiškiai nurodyta maždaug II amžiuje, kai ji buvo apibūdinta kaip pagrindinė prekybos stotelė. Graikai apie uostamiestį Singapūro vietoje žinojo dar I amžiuje. Jį kontroliavo keletas karalysčių ir imperijų, įskaitant javos ir Siamo, kuris yra šiuolaikinis Tailandas.
Iki XIV amžiaus Singapūras tapo labai įtakingu uostu, palengvinusiu Rytų kultūrų, tokių kaip kinų ir malajų, ir vakarų kultūrų prekybą. Iki XIV amžiaus pabaigos jį valdė Srivijaya, Malajų karalystės Sumatroje, princas, kai jis buvo priverstas bėgti iš savo karalystės. Šis princas galiausiai įkūrė Malakos sultonatą ir įtraukė salą į tą karalystę. Vėliau Džohoro sultonatas perims salą ir toliau klestės kaip prekybos centras.
XVII amžiaus pradžioje portugalai sudegino visą Singapūro gyvenvietę, o kitus du šimtus metų sala buvo beveik nežinoma. Tačiau XIX amžiaus pradžioje britai saloje pastatė prekybos postą, kuris padėjo pagrindus šiuolaikinei valstybei. Sala buvo laikoma idealia baze, iš kurios mesti iššūkį Nyderlandų prekybos viršenybei Pietryčių Azijoje, o britai daug investavo, kad ji klestėtų.
Sala greitai išaugo už savo istorinę svarbą kaip prekybos postas, kuris buvo vienas iš kertinių prekybos su Azija akmenų. Kai XIX amžiaus viduryje buvo atidarytas Sueco kanalas, jo ir taip pelningas prekybos verslas dar labiau išaugo. 19 m. sala galiausiai buvo paversta Karūnos kolonija, siekiant palengvinti racionalesnę vyriausybę ir griežtesnę tvarką.
1939 m. britai Singapūre pastatė didžiulę karinio jūrų laivyno bazę, pirmiausia kaip gynybą nuo Japonijos imperijos, jei ji išsiplės į britų sferą. 1941 m. japonai iš tikrųjų įsiveržė, bet tai padarė iš sausumos į šiaurę, o 1942 m. britai užleido salą.
Po karo britai vėl perėmė salos kontrolę ir ėmėsi atstatyti sunaikintą infrastruktūrą bei ekonomiką. Iki 1940-ųjų pabaigos ekonomika atsigavo, o tarp gyventojų taip pat pradėjo kilti nacionalistinis jausmas. Šeštojo dešimtmečio viduryje britai perdavė nedidelę politikos kontrolę, tačiau išlaikė gana griežtą vidaus reikalų tvarkymą dėl baimės, kad komunistai perims vyriausybę. Iki šeštojo dešimtmečio pabaigos vyriausybė pasiekė visišką savivaldą ir, nepaisydama prokomunistinių tendencijų, skatino užsienio investicijų ir intensyvios ekonomikos plėtros kampaniją.
1963 m. Singapūras susijungė su daugybe kitų regiono šalių ir sukūrė Malaizijos federaciją. Nors Singapūro ir Didžiosios Britanijos lyderiai labai tikėjosi dėl susijungimo, jis greitai peraugo į rasines riaušes ir intensyvų smurtą. 1965 m. ji buvo pašalinta iš Federacijos ir tapo nepriklausoma respublika.
Nors daugelis valstybių skeptiškai vertino, ar jai pasiseks kaip tokia mažytė tauta tokioje atšiaurioje politinėje ir ekonominėje aplinkoje, maža šalis greitai ėmėsi darbo stiprindama savo ekonomiką ir kurdama apsaugos sąjungas. Daugiausia dėmesio skirdama prekybai ir technologijoms, šalis nepaprastai klestėjo ir puikiai atlaikė 1997 m. Azijos finansų krizę. Šiuo metu šalies BVP vienam gyventojui yra 22 vieta, o pagal gyvenimo kokybę ji užima 11 vietą pasaulyje.
Singapūre galima užsiimti įvairia veikla, o šalyje šurmuliuoja turizmo ekonomika ir stipri infrastruktūra. Visame regione galima rasti įvairių sodų ir parkų – nuo Bukit Timah gamtos draustinio iki Mandai orchidėjų sodo iki Sungei Buloh pelkių rezervato. Taip pat yra keletas muziejų, išsaugančių regiono gamtos ir kultūros istoriją. Įvairios salos rajone suteikia galimybę išeiti iš paties miesto ir ištirti kai kuriuos nesugadintus Kusu salos, Sentosos, Sent Jono salos ar Pulau Ubin regionus.
Singapūras yra pagrindinis tarptautinis oro susisiekimo centras, o skrydžiai kasdien atvyksta iš daugumos didžiųjų pasaulio miestų. Jį taip pat galima pasiekti sausuma traukiniu, autobusu ar automobiliu iš Malaizijos ir Tailando.