Pozityvioji ekonomika yra socialinis mokslas, pagrįstas faktų analize ir priežastimi bei pasekme, vengiantis vertybinių sprendimų, nuomonės ar moralinių bei etinių teiginių. Skirtingai nuo normatyvinės ekonomikos, kuri subjektyviai pabrėžia tai, kas turėtų būti, pozityvioji ekonomika teigia, kas yra, kas buvo ar tikėtina, kad bus taip, kad būtų galima patikrinti tikslumą. Pavyzdžiui, teiginys „mažėjančios palūkanų normos paskatins vartotojus išlaidauti“ gali būti vertinamas kaip teigiamas, o „vyriausybė turėtų reguliuoti maisto kainas, kad padėtų išmaitinti vargšus“ yra normatyvinis ekonominis teiginys. Pirmasis yra neutralus teiginys, pagrįstas faktu, kurį galima įrodyti stebimais įrodymais, o antrasis yra subjektyvus teiginys, pateikiamas kaip emocinis kreipimasis.
Priežastis, kodėl susiklostė ekonominė situacija, yra tipiškas pozityviosios ekonomikos dėmesys. Įrodžius, kad prekės kaina staiga sumažėjo arba per kelis mėnesius ar metus smarkiai išaugo, pozityvus ekonomistas bandytų nustatyti veiksnius, kurie turėjo įtakos kainai. Priešingai, normatyvinis ekonomistas gali pasiūlyti, kokios politikos reikėtų imtis, kad būtų panaikintas kainų padidėjimo ar sumažėjimo poveikis.
Teigiami ekonomistai taip pat padeda nustatyti galimas naujos ekonominės politikos ar politikos pokyčių, pavyzdžiui, mokesčių padidinimo, pasekmes. Viena iš dažniausiai tokiam vertinimui naudojamų įrankių vadinama kaštų naudos analize. Išlaidų naudos analizė lygina visas įmonės išlaidas su numatoma nauda. Papildomos susijusios vertinimo priemonės apima ekonominio poveikio analizę, fiskalinio poveikio analizę ir sąnaudų efektyvumo analizę.
Nors pozityvi ekonomika gali padėti prognozuoti ekonominės politikos rezultatus pasitelkiant statistinę metodiką ir teoriją, pozityvūs ekonomistai sąmoningai nesiekia politikos pokyčių ir nesprendžia esamų ar buvusių taisyklių. Vietoj to, jie bando objektyviai išspręsti ekonomines problemas studijuodami ir tikrindami įrodymus. Politikams ir plačiajai visuomenei belieka įvertinti ir pasirinkti, kokios ekonominės politikos reikėtų atsisakyti, priimti ar keisti, remiantis gautais rezultatais.
Skirtumą tarp pozityviosios ir normatyvinės ekonomikos pirmiausia išplėtojo Johnas Neville’as Keynesas XIX amžiaus pabaigoje, o visai neseniai Miltono Friedmano esė 19 m. Friedmanas teigė, kad teigiama ekonomika, kaip mokslas, turėtų reikšti objektyvius ir stebimus teiginius. Ekonomikos teorijos vertę, anot Friedmano, lemia jos, kaip būsimų ekonominių įvykių ir pasekmių prognozuotojo, tikslumas.
Žiniasklaidoje dažniausiai naudojamas teigiamų ir normatyvinių ekonominių teiginių derinys. Normatyviems ekonominiams teiginiams pirmenybę teikia politiniai lyderiai, kurie siekia ekonominių problemų sprendimo arba nori daryti įtaką ekonominei politikai. Teigiami ekonomistai pabrėžia mokslinį konkrečios srities aspektą ir apsiriboja klausimais, kuriuos galima išspręsti pasitelkus stebimus įrodymus.