Tarptautinė fonetinė abėcėlė (IPA) – tai simbolių sistema, skirta įvairiomis pasaulio kalbomis randamiems garsams pavaizduoti. Todėl IPA transkripcija yra tarimo bet kuria kalba dokumentavimo metodas, naudojant tarptautiniu mastu priimtą rašymo sistemą, o IPA yra ryškiausia ir seniausia iš visų plačiai priimtų fonetinių abėcėlių. Ją sukūrė ir pirmą kartą 1800-ųjų pabaigoje paskelbė Asociacija Phonétique Internationale (Tarptautinė fonetikos asociacija). Originaliame IPA naudojamas scenarijus buvo pagrįstas 1847 m. Isaac Pitman ir Henry Ellis sukurtu scenariju.
IPA transkripcijos sistema turi daug naudos. Daugelyje žodynų tarimui pavaizduoti naudojama IPA transkripcija. Jis taip pat dažnai naudojamas mokant tarimo antrosios kalbos mokinius ir perrašant sakytinę medžiagą kalbomis, kuriose nėra nusistovėjusių rašymo sistemų. IPA transkripcija yra svarbi priemonė, nes ji leidžia bet kuriam asmeniui, žinančiam IPA, perrašyti bet kurią kalbą, nepaisant to, kad ji anksčiau buvo susipažinusi su ja. IPA transkripcijos procesas yra nesudėtingas.
Pirma, transkribuotojas turi susipažinti su tuo, kaip atpažinti ir sukurti garsus IPA. Gebėjimas nustatyti garsų artikuliacijos vietą ir būdą transkribuotojui leidžia užrašyti garsus ir žodžius pagal IPA ir taip sukurti tikslią IPA transkripciją. Kai garsai transkribuojami tokiu būdu, kiti gali nuosekliai perskaityti ir vertinti informaciją.
Jei įmanoma ir įmanoma, tarptautinės fonetinės abėcėlės simboliai iš esmės atitinka lotyniškos abėcėlės raides ir garsus. Kai atsiranda garsų, kurie netelpa į lotyniškos abėcėlės schemą, naudojamas santykinai intuityvus simbolis. Simboliai dažnai pasiskolinami iš priimtinai stabilios ir gerai žinomos ortografijos, pavyzdžiui, graikų kalbos.
Tarptautinėje fonetinėje abėcėlėje yra balsių skiltis, kuri apibrėžia juos pagal liežuvio aukštį burnoje ir pagal tai, kiek atgal ar į priekį burnoje yra liežuvis. IPA priebalsiai skirstomi į penkias plačias kategorijas, kurių kiekviena dar skirstoma pagal artikuliacijos vietą, kitaip tariant, kur sukuriamas garsas burnoje. Artikuliacijos būdas arba sukuriamo garso tipas tarptautinėje fonetinėje abėcėlėje pavaizduotas devyniais būdais. Be sutartinių priebalsių ir balsių, IPA pateikiami ir kiti garsai; IPA vietą taip pat turi neplautiniai priebalsiai, bendraartikuliuoti priebalsiai ir afrikatai, taip pat diakritai.