Somatinė hipermutacija (SHM) – tai mechanizmas, kuriuo imuninė sistema prisitaiko, kad atpažintų antigenus, su kuriais anksčiau nebuvo susidūrusi. Šis mechanizmas yra vyraujantis metodas žmonėms ir leidžia imuninės sistemos ląstelėms įvairinti savo receptorius, skatinant mutacijas kintamuose imunoglobulino genų regionuose. Šios sritys sudaro antikūno ir antigeno surišimo vietas ir prisideda prie kiekvieno antikūno specifiškumo galimybių, leidžiančių atpažinti tam tikrą antigeną.
Kai svetimas antigenas, pavyzdžiui, mikrobas, liečiasi su imunine sistema, B ląstelės nustato, kad jis nepažįstamas. Tada B ląstelės aktyvuojamos ir skatinamos daugintis. Šio proliferacijos metu imunoglobulino kintamos srities DNR transkribuojama ir verčiama labai dideliu greičiu, maždaug 105–106 kartus greičiau nei įprasta mutacija. Ši somatinė hipermutacija leidžia greitai reaguoti, kuri yra būtina veiksmingai imuninei sistemai.
Manoma, kad somatinė hipermutacija pasiekiama DNR citozino bazę dezaminuojant aktyvacijos sukelta deaminaze (AID), paverčiant ją iš deoksicitidino į deoksiuracilą ir sukuriant naują DNR. Šioje naujoje DNR yra uracilo ir guanino neatitikimas, nes uracilas paprastai randamas RNR, kur jis yra suporuotas su adeninu, o guaninas paprastai yra suporuotas su citozinu DNR. Ši mutacija ištaisoma ją pašalinus didelio tikslumo DNR atkūrimo fermentu uracilo-DNR glikozilaze (UNG2), o po to DNR polimeraze sintezuoja naujas DNR grandines. Tačiau šis procesas yra linkęs į klaidas ir gali sukelti netinkamų nukleobazių pakeitimą pradinėje deamininimo vietoje arba gretimose bazių porose. Tai sukuria „karštą tašką“, kuris yra pažeidžiamas įterpimo ir ištrynimo mutacijų.
Tada somatinės hipermutacijos rezultatai yra transkribuojami ir verčiami, todėl susidaro daug B ląstelių, turinčių skirtingus receptorius ir specifiškumą, kaip užkoduotas hipermutuotų regionų. Tos B ląstelės, kurių antikūnai pasižymi didžiausiu afinitetu antigenui, kuris iš pradžių skatino proliferaciją, vėliau skirsis į plazmos ląsteles, kurios gamins atitinkamą afiniteto antikūną, taip pat į atminties B ląsteles. Šios diferenciacijos ir afiniteto brendimas vėliau leis imuninei sistemai sukurti didesnį ir veiksmingesnį atsaką, jei antigenas bus aptiktas ateityje.
Somatinė hipermutacija atsiranda atskirose imuninėse ląstelėse, todėl ji perduodama tik toje konkrečioje ląstelių linijoje. Be to, mutacijos neperduodamos jokiems palikuonims. Tačiau gali kilti problemų, nes somatinė hipermutacija taip pat apima ląsteles, kurios automatiškai atsirenka prieš pačių organizmų ląsteles. Jei šis procesas nepavyksta, gali būti išprovokuotas autoimuninis atsakas.