Kvėpavimo sistema yra kūno sistema, palaikanti kvėpavimą ir vėlesnį deguonies bei anglies dioksido keitimąsi tarp plaučių ir kraujagyslių, pernešančių šias dujas į kūno audinius ir iš jų. Kadangi jo struktūra glaudžiai atspindi jo funkciją, kvėpavimo sistemos anatomija apima kvėpavimo takus, kelią, kuriuo oras eina per šnerves ir burną, į trachėją arba trachėją; plaučius ir, žinduolių atveju, juose esančius maišelius, žinomus kaip alveolės, kurios palengvina dujų mainus; ir krūtinės diafragma, po plaučiais esantis raumuo, leidžiantis kvėpuoti. Kvėpavimo sistema užtikrina, kad deguonis – junginys, būtinas ląstelių metabolizmui arba ląstelių energijos suskaidymui, patektų į audinius, kuriems jo reikia.
Pradedant nuo įkvėpimo angų, šnervių ir burnos, kvėpavimo sistemos anatomija apima šias angas ir viduje esančias ertmes, kurios bendrai vadinamos viršutiniais kvėpavimo takais. Kai oras per šnerves patenka į nosį, jis patenka į nosies ertmę, vadinamą nosies vestibiuliu, ir toliau patenka į nosies ertmę, didelę erdvę už nosies, kur įkvepiamas oras pašildomas iki kūno temperatūros ir filtruojamas nuo dulkių. , bakterijas ir virusus per nosies gleives ir mažas plaukelius primenančias ląsteles, vadinamas blakstienomis. Tada šis oras praeina už horizontalios plokštelės, skiriančios nosies ertmę ir burną, vadinamą kietuoju gomuriu, ir patenka į ryklę arba gerklę, esančią iškart už burnos. Oras, įkvėptas per burną, patenka tiesiai į ryklę, apatinę viršutinių kvėpavimo takų dalį.
Antrasis kvėpavimo sistemos segmentas vadinamas tiesiog kvėpavimo takais arba kvėpavimo takais. Pradedant nuo gerklų arba balso dėžutės, esančios tiesiai po rykle, įkvėptas oras keliauja per trachėją arba trachėją, kur jis išsišakoja ir sudaro bronchus, suporuotus kiekvieno plaučių kvėpavimo takus. Patekęs į bronchus, oras susiduria su papildomais kvėpavimo takų padaliniais į bronchioles, kurios primena plikas medžio šakas.
Kiekvieno bronchiolio apačioje prasideda trečiasis segmentas, pavaizduotas kvėpavimo sistemos anatomijos, funkcinių plaučių vienetų, žinomų kaip alveolės. Brokolių galvutes primenančios brokolių galvutės stiebų, ty bronchiolių, galuose, alveolės sudarytos iš smulkesnių stiebelių, vadinamų alveolių latakais, ir mažų suapvalintų ertmių, vadinamų alveolių maišeliais. Alveoliniuose maišeliuose, oro srauto į plaučius pabaigos taškas, yra mikroskopinių kraujagyslių, vadinamų kapiliarais, sluoksniai. Būtent čia ore esantis deguonis patenka į kraują per procesą, vadinamą difuzija, kurio metu deguonis per alveolių membraną pakeičiamas anglies dioksidu, grąžinamu krauju. Tas anglies dioksidas, šalutinis ląstelių metabolizmo produktas, iškvepiamu oru išleidžiamas atgal į atmosferą.
Visą šį įkvėpimo procesą įgalina pagrindinis raumuo, įtrauktas į kvėpavimo sistemos anatomiją – krūtinės ląstos diafragma. Apvalus parašiuto formos raumuo, esantis tiesiai po plaučiais ir užpildantis erdvę, esančią šonkaulių narvelio apačioje, diafragma palengvina įkvėpimą, nes susitraukiant susidaro vakuumas. Tai darydamas, jis traukia orą į plaučius, padedamas išorinių tarpšonkaulinių raumenų – tarp kiekvieno šonkaulio esančių raumenų, kurie susitraukdami padidina visą šonkaulių narvelį ir taip leidžia plėstis plaučiams.