Smulkaus verslo atidėjimas yra programos, padedančios mažosioms įmonėms konkuruoti dėl įtraukimo į konkurso dėl darbo sutarčių, susijusių su įvairiais vyriausybės projektais ir agentūromis, procesą. Programos idėja yra suteikti toms mažesnėms įmonėms galimybę konkuruoti su didesnėmis įmonėmis dėl tų sutarčių, jei jos atitinka sutarties sąlygose reikalaujamą kvalifikaciją. Tiesą sakant, smulkaus verslo atidėjimas yra programa, kuri atideda arba pasilieka tam tikrą pirkinių spektrą mažoms įmonėms teikti pasiūlymus.
Nors daugelis nacionalinių vyriausybių turi programas, padedančias mažesnėms įmonėms teikti pasiūlymus ir užtikrinti vyriausybines sutartis, Jungtinės Valstijos yra tarp šalių, siūlančių struktūrizuotą programą šiam tikslui. Šis mechanizmas, žinomas kaip Smulkaus verslo atidėjimo programa (SBSA), leidžia vyriausybės pirkimo funkcijoms apgalvotai įtraukti tam tikrų prekių ar paslaugų verslo su mažomis įmonėmis svarstymą. Kartais su tam tikra agentūra susijęs pirkimo pareigūnas gali inicijuoti procesą ir sudaryti verslo pasiūlymą, kuris sudarytų sąlygas mažosioms įmonėms teikti pasiūlymus. Kitu metu procese taip pat gali dalyvauti smulkaus verslo administracija arba (SBA).
Taikant daugumą smulkaus verslo atidėjimo programų, susijusių prekių ar paslaugų pobūdis ir sutarčių biudžetai dažnai turės įtakos nustatant, kurios naujos vyriausybinės sutartys yra atidedamos arba atviros mažoms įmonėms. Kitas veiksnys – numatomas mažų įmonių dalyvavimas konkurso konkurse. Jei nėra požymių, kad bent dvi mažos įmonės galėtų dalyvauti konkurso procese, projekte gali nebūti nuostatų dėl smulkaus verslo atidėjimo.
Smulkaus verslo atidėjimo struktūra gali būti pilna arba dalinė. Dalinis atidėjimas naudojamas, kai yra įrodymų, kad visiškas atidėjimas dėl kokių nors priežasčių nėra ekonomiškas arba neįmanomas, o projekto poreikius galima pagrįstai suskirstyti į dalis arba dalis ir tenkinti daugiau nei vieno tiekėjo. Pavyzdžiui, vyriausybinė agentūra gali nuspręsti sudaryti dalinį atidėjimo susitarimą, galiausiai pasirinkdama vieną tiekėją, kuris teiktų tolimojo susisiekimo paslaugas, kitą tiekėją garso ir žiniatinklio konferencijų paslaugoms ir trečią tiekėją prieigai prie interneto. Šis metodas kartais naudojamas, kai tyrimai rodo, kad kelių pardavėjų naudojimas, o ne paslaugų paketas iš tikrųjų bus efektyvesnis ir ekonomiškesnis.