Laissez-faire yra ekonomikos filosofija, kuri sumažina arba sumažina vyriausybės įsikišimą ar apribojimus. Istoriškai tai daugiausia reiškė tarptautinę prekybą, tačiau šiandien ji apima ir vidaus politiką. Šalininkai teigia, kad laissez-faire pranašumai yra tai, kad laisvoji rinka efektyviausiai naudoja išteklius, neleidžia žmonėms priklausyti nuo valstybės paramos, skatina kūrybiškumą ir augimą.
Laissez-faire yra prancūziškas terminas, kuris apytiksliai verčiamas kaip „palik ramybėje“. Tai reiškia vyriausybės įsikišimą į ekonomiką. XVIII ir XIX amžiuose šis terminas dažniausiai buvo naudojamas apibūdinti opoziciją importo tarifams, kurie buvo sukurti siekiant iškreipti kainas, kad būtų palankesni vietiniams gamintojams. XX ir XXI amžiais jis buvo plačiau naudojamas kalbant apie vidaus politiką, pavyzdžiui, mokesčių lygius, privataus verslo apribojimus ir vyriausybės išlaidas.
Dažniausi teiginiai apie laissez-faire pranašumus yra pagrįsti tikėjimu laisvosios rinkos galia. Rėmėjai teigia, kad nevaržomas kapitalizmas reiškia, kad klestės tie, kurie priima geriausius sprendimus, kokius produktus ir paslaugas siūlyti, o tie, kurie priima blogus sprendimus, žlugs. Taip pat teigiama, kad be vyriausybės įsikišimo, kaip naudojami ištekliai, priklauso nuo to, kaip žmonės pasirenka leisti pinigus, taip padidinant bendrą efektyvumą. Šie argumentai remiasi logika, kad bendri visuomenės veiksmai, kurių kiekvienas veikia savo interesais, leidžia priimti efektyvesnius ekonominius sprendimus, nei gali priimti centrinė valdžia.
Šie laissez-faire pranašumai, pasak šios filosofijos šalininkų, taikomi ir tarptautiniame kontekste. Galėjo pasirodyti, kad trumpuoju laikotarpiu šaliai būtų pakenkta, jei neturės jokių kliūčių importui. Tačiau, remiantis laissez-faire teorija, šalies atvėrimas konkurencijai priverstų vietinius gamintojus tapti efektyvesniais, o tai padėtų šaliai ilgainiui. Taip pat buvo teigiama, kad tarifų panaikinimas gali padėti vietiniams gamintojams pigiau importuoti komponentus, taip padedant gaminti pigesnes prekes.
Taip pat buvo teigiama, kad sumažėjęs pasitikėjimas valstybe yra dar vienas iš laissez-faire privalumų, nes asmenys yra priversti tapti produktyvesni arba priimti geresnius sprendimus, kad būtų gerai finansiškai. Tam tikru mastu tai yra socialinis ar filosofinis argumentas apie asmeninį elgesį. Tačiau yra ir ekonominis elementas, nes laissez-faire šalininkai teigia, kad būtinybė, kad žmonės būtų ekonomiškai savarankiški, suteiks papildomos paskatos kurti kūrybines idėjas ir procesus, kurie galiausiai bus naudingi visiems.