Vertės perteklius – tai ekonomikos teorija, kurią naudojo vokiečių filosofas ir ekonomistas Karlas Marksas, norėdamas pasmerkti kapitalistinio stiliaus ekonomikos sistemas. Tai skirtumas tarp darbuotojo atlyginimo ir to darbuotojo pagamintos prekės ar paslaugos kainos. Ši teorija remiasi tuo, kad darbuotojai sukuria vertę per darbą, naudojamą prekėms ir paslaugoms gaminti. Marksas taip pat manė, kad kitos ekonominės sąvokos, tokios kaip kapitalizmas ar imperializmas, netinkamai vertina darbuotojus, gaminančius prekes, ar jų darbo sukurtos vertės perteklių.
Šios rūšies vertė nesusijusi su faktine fizinio ekonominio ištekliaus ar prekės verte. Ši pridėtinė vertė realizuojama naudojant ištekliui ar prekei pagaminti reikalingą darbą, o tai padidina prekės vertę virš pradinės savikainos. Marksas manė, kad individualūs darbuotojai ir jų produktyvumas yra tai, kas iš tikrųjų lemia vartojimo prekių ar paslaugų vertę.
Darbo kiekis, sunaudotas prekei ar paslaugai gaminti, yra tai, kaip Marksas tikėjo, kad pelnas gali būti kaupiamas ekonomikoje. Markso naudota perteklinės vertės samprata teigė, kad darbuotojai ne tik kuria ekonominę vertę per jiems mokamą atlyginimą, bet ir per papildomą vertę, ekonominius išteklius paversdami vertingais produktais. Tai leido ekonomikai gauti daugiau pelno gaminant prekes, o ne tiesiog uždirbant pajamas iš turto pardavimo. Marksas tikėjo, kad šios papildomos pajamos galėtų būti panaudotos individualiems darbams, leidžiant jiems išlaikyti tam tikrą pridėtinės vertės dalį per darbą.
Marksas sukūrė ekonominę formulę, žinomą kaip etiketės vertės teorija, pagrįstą savo tikėjimu pertekline verte. Šia formule buvo nustatyta, kokią vertę ekonominėje aplinkoje suteikė individualus darbuotojo darbas. Pagrindinė šios teorijos formulė buvo padalyti bendrą pelną iš parduotų prekių iš visų atlyginimų, sumokėtų už tų prekių gamybą, sąnaudų. Šios formulės rezultatas yra perteklinės vertės norma, kuri, Markso nuomone, turėtų būti pasisavinta iš įmonių darbuotojams. Įmonės turėtų sugebėti maksimaliai padidinti vertės perteklių, mokėdamos darbuotojams pakankamą atlyginimą už nustatytą valandų skaičių, tikėdamosi nustatyto produktyvumo. Per mažai apmokami darbuotojai leistų įmonėms išnaudoti darbo jėgą ir reikalautų tokio paties našumo. Tai sumažintų pagamintų prekių perteklinę vertę ir susilpnintų bendrą ekonomiką, remiantis Markso teorija.