Darbo vietos stebėjimas yra praktika, kuri apima veiklos ir sąlygų darbo vietoje stebėjimą dėl sveikatos, saugumo ir verslo priežasčių. Šiai užduočiai atlikti galima naudoti daugybę įrankių, o darbdaviai gali įvairiais būdais naudoti surinktą informaciją. Tokia praktika gali sukelti prieštaravimą tarp pagrįstų lūkesčių dėl privatumo ir darbdavio poreikio vykdyti verslą, be to, buvo keli aukšto lygio ieškiniai, kėsinantys iššūkį darbo vietos stebėjimo praktikai dėl to, kad jie pažeidžia darbuotojų privatumą.
Stebėjimo įrankiai gali būti kameros, garso monitoriai ir telefono bei kompiuterio naudojimo stebėjimas, naudojant žurnalus arba rankiniu būdu stebint informacinių technologijų personalą. Kita praktika gali apimti atsitiktinį narkotikų testavimą, periodinius prižiūrėtojo apsilankymus aukšte, žurnalų, susijusių su įranga, pvz., kopijavimo aparatais, peržiūrą ir oro kokybės monitorių bei kitų prietaisų, skirtų patikrinti, ar aplinkai nėra pavojaus sveikatai, naudojimą.
Darbdaviai teigia, kad norint, kad darbo vietos būtų saugios, sveikos ir veiksmingos, būtina stebėti darbo vietą. Stebėdami darbo sąlygas, žmonės gali anksti pastebėti tokias problemas kaip vagystės, priekabiavimas ir netinkamas elgesys, kol jos netaps problema. Įmonėms, tvarkančioms saugią ar konfidencialią informaciją, stebėjimas gali būti naudojamas siekiant užtikrinti, kad būtų apsaugotas klientų privatumas. Stebėjimas taip pat gali suteikti aiškios saugos naudos darbuotojams, pavyzdžiui, uždarosios grandinės televizijos sistemų, naudojamų tokiose vietose kaip bankai, atveju.
Darbuotojai gali piktintis stebėjimu, ypač jei jis yra platus arba įkyrus. Vienose darbovietėse tai gali būti laikoma būtina darbo terminu, o kitose – privatumo pažeidimu. Ieškiniai, susiję su stebėjimu, kuris buvo atliktas be darbuotojo žinios ar sutikimo, kartais buvo laimėti dėl to, kad tokia praktika pažeidė privatumą.
Darbo vietos stebėjimo įstatymas keičiasi, reaguojant į besikeičiančias technologijas. Nors įstatymai sutinka, kad tokia praktika, kaip vadovo pareigos eiti į grindis, siekiant patikrinti, ar nėra nusižengimų ir problemų, yra visiškai tinkama ir teisėta, buvo diskutuojama apie tokius dalykus kaip asmeninio el. pašto skaitymas, telefoninių pokalbių įrašymas ir darbuotojų stebėjimas kameroje. Stebėjimas be žinios paprastai yra sudėtingesnis teisinis pagrindas, nes darbuotojai neturi galimybės duoti sutikimo.
Kai kurios vyriausybės priėmė įstatymus, skirtus konkrečiai darbo vietų stebėjimui ir apibrėžiančius skirtingų stebėjimo praktikų teisėtumą. Kituose regionuose didžioji dalis su šia praktika susijusių teisės aktų yra nustatyta teismų praktikoje, kaip ieškinių rezultatas.