Skirtingos skurdo teorijos išskiria individualias, sistemines, geografines ir ciklines priežastis. Teorijos, kurios priskiria skurdą individualioms aplinkybėms ir pasirinkimams, paprastai nustato vienintelę atsakomybę ekonomiškai nepalankioje padėtyje esantiems žmonėms. Sisteminės ir geografinės skurdo teorijos daugiausia dėmesio skiria politinei, ekonominei ir infrastruktūros politikai. Ciklinės priežastys apjungia tiek individualias, tiek sistemines aplinkybes, kad paaiškintų skurdo priežastis.
Viena iš šių teorijų teigia, kad blogas ekonomines aplinkybes lemia paties individo pasirinkimai. Pavyzdžiui, asmuo, kuris nusprendžia dirbti mažai apmokamą darbą, nesiekdamas aukštesnio išsilavinimo. Šią teoriją dažniausiai palaiko politiniai konservatoriai, kurie linkę perkelti atsakomybę vargšams, kad jie sunkiai dirbtų ir siektų tobulėti. Individualistinė mąstymo mokykla linkusi įamžinti idėją, kad norint pasiekti sėkmę, įskaitant finansinį stabilumą ir turtus, reikia motyvacijos, ryžto ir atkaklumo.
Kita individualistinė skurdo teorija orientuota į socialines ir ekonomines subkultūras, besivystančias tam tikruose gyventojų segmentuose. Ši teorija įtvirtina idėją, kad neturtingos ar darbininkų grupės kuria ir palaiko tam tikrus požiūrius, įsitikinimus ir perspektyvas, dėl kurių jos išlieka skurde. Pavyzdžiui, mintis, kad yra gerai ir geriau turėti socialinę apsaugą, nei dirbti visą darbo dieną, laikoma populiaria sąvoka tarp kai kurių neturtingų ir darbininkų segmentų. Iš esmės ši teorija rodo, kad žmonių požiūris, įsitikinimai ir perspektyvos laiko juos skurde, nes jie nemato kitų perspektyvių alternatyvų.
Kalbant apie sistemines skurdo teorijas, politiškai progresyvi mintis priežastį sieja su nelygybe, besitęsiančia politinėse, ekonominėse ir socialinėse sistemose. Remiantis teorija, skurdas tarp tam tikrų gyventojų grupių gali atsirasti dėl diskriminacijos ir sistemų, dėl kurių tam segmentui labai sunku susidoroti. Pavyzdžiui, vienišoms moterims, turinčioms vaikų, tenka dviguba atsakomybė – susirasti tinkamą darbą ir rūpintis savo vaikais. Ši grupė dažnai susiduria su diskriminacija, siekdama gauti daugiau apmokamą darbą, taip pat susiduria su didelėmis vaikų priežiūros išlaidomis.
Kita sisteminė skurdo teorija teigia, kad dalis skurdo atsiranda dėl prastos infrastruktūros tam tikrose geografinėse srityse. Kai kuriuose regionuose švietimo kokybė gali būti prasta arba netinkama, todėl šie piliečiai atsiduria nepalankioje padėtyje, kai reikia užsitikrinti geriau apmokamą ir kvalifikuotą darbą. Ekonominės sąlygos gali būti prastos, o tai reiškia, kad galimybės tenkinti pagrindinius poreikius ir įsidarbinti yra ribotos. To pavyzdys yra skurdo istorija pietinėse JAV, kuriose tradiciškai trūko gerai apmokamų pramonės šakų.
Ciklinės teorijos sujungia tiek individualias, tiek sistemines jėgas, kad paaiškintų, kodėl tam tikros grupės lieka nepalankios. Pavyzdžiui, asmuo gali nuspręsti nestoti į koledžą. Tai savo ruožtu riboja jo galimybes gauti gerai apmokamą darbą, nes dauguma darbdavių reikalauja diplomo, kad galėtų dirbti su baltais apykaklėmis. Ekonominė ir politinė sistema taip pat palaiko tam tikrą minimalų atlyginimą, o pragyvenimo išlaidos ir toliau didėja. Asmuo gali būti priverstas likti skurde dėl individualių pasirinkimų ir prastų makroekonominių aplinkybių.