Visureigių (keturračių) parkas – tai lauko poilsio zonos tipas, kuriame galima naudotis tam tikromis motorinėmis transporto priemonėmis. Kai kuriuose visureigių parkuose galima važiuoti 4 × 4 sunkvežimiais, purvo dviračiais ir kitokio tipo transporto priemonėmis, o kiti yra specialiai sukurti keturračiams. Kadangi daugelyje vietovių taikomos griežtos taisyklės, draudžiančios visureigių motorizuotų transporto priemonių naudojimą viešosiose patalpose, keturračių parkas gali suteikti šių transporto priemonių savininkams teisėtą vietą jomis važiuoti. Kai kuriuose valstybiniuose ir nacionaliniuose parkuose bei stovyklavietėse yra keturračių takų, tačiau yra ir privačių keturračių parkų. Norint važiuoti takais, esančiais valstybinėje ar nacionalinėje žemėje, dažnai reikalingi leidimai, nors kiekvienas ATV parkas turi savo taisyklių ir nuostatų rinkinį.
Visureigiai – tai motorinės transporto priemonės, kurios vairavimui naudoja vairą ir turi sėdynes, kurias gali prisėsti vairuotojas. Šios transporto priemonės kartais yra legalios gatvėje, nors jos dažniau naudojamos važiuojant bekele. Padangos paprastai yra žemo slėgio ir turi agresyvius protektoriaus raštus, kad palengvintų važiavimą sunkiomis sąlygomis, tokiomis kaip uolėtas reljefas ir purvas. Daugelyje sričių galioja įstatymai, draudžiantys keturračius važiuoti viešoje žemėje, o važinėti šiomis transporto priemonėmis privačioje žemėje be leidimo paprastai taip pat draudžiama. Keturračių parkai yra vieta, į kurią žmonės gali eiti norėdami naudotis savo keturračiais.
Keturračių parkų dydis, išdėstymas ir nuosavybė labai skiriasi, nes kai kurie yra privatūs, o kiti priklauso vyriausybei. Paprasčiausias keturračių parko tipas iš esmės yra tik plikas žemės sklypas, kurį kažkas paskyrė važiuoti bekele. Šiuose paprastuose parkuose kartais būna nupjauti nelygūs takai, nors taip būna ne visada. Kai kurie iš šių parkų yra neoficialūs ir jais galima naudotis nemokamai, o už kitus reikia mokėti. Vietiniai žemės naudojimo kodeksai gali padiktuoti minimalų keturračių parko dydį, reikalauti saugos priemonių takams arba nustatyti kitas taisykles.
Daugelyje nacionalinių, valstybinių ir vietinių parkų taip pat yra keturračių takų, be kitų patogumų ir pramogų, tokių kaip stovyklavimas, medžioklė ir žvejyba. Paprastai keturračius eksploatuoti parkuose, kurie nėra specialiai skirti jiems naudoti, yra neteisėta, o už keturračio važiavimą pėsčiųjų taku gali būti baudžiama griežtomis nuobaudomis. Vis dėlto kai kuriose vietose yra labai plati keturračių parko infrastruktūra, kurioje yra šimtai mylių takų per tūkstančius akrų. Valstijose, kuriose paplūdimyje leidžiama važiuoti keturračiais, keturračių parkas taip pat gali atsidaryti į smėlio kopas, nesvarbu, ar pats paplūdimys yra parko sistemos dalis, ar ne.