Iki 1930-ųjų pilotai, norėdami skristi lėktuvu, pasitikėjo vien tik regėjimu ir mažai mokėsi skaityti prietaisus, kad galėtų naršyti ore. Dėl to bjaurus oro posūkis gali baigtis lėktuvo katastrofa ir vertingų gyvybių bei įrangos praradimu. Proveržis įvyko 1929 m., kai Edvinas Albertas Linkas sukūrė nedidelį skrydžio treniruoklį, žinomą kaip Link Trainer. „Link Trainer“ buvo panašus į šiek tiek mėlyną, beveik animacinį filmuką, todėl gavo „mėlynosios dėžutės“ slapyvardį. Tai suteikė saugią aplinką pilotams, kad jie išmoktų skraidyti tik pasikliaujant jų lėktuvuose esančiais prietaisais.
Svarbiausias skrydžio treniruoklio vaidmuo buvo mokyti pilotus, kovojančius Antrojo pasaulinio karo metais. Jis buvo naudojamas beveik visose kare dalyvaujančiose šalyse, įskaitant JAV, Vokietiją, Australiją ir Japoniją. Kiekviena šalis gamino savo versijas ir modelius. JAV armijos oro korpusas – skraidantis kariuomenės padalinys, atsiradęs prieš Jungtinių Valstijų oro pajėgas – naudojo kelis modelius, žinomus kaip ANT-18. Pats medinis lėktuvas imitavo skrydį ir darbo instrumentus. Lėktuvo išorėje instruktorius veikė kaip antžeminis vadovas ir su pilotu bendravo per ausines ir mikrofoną.
Kurdamas „Link Trainer“, Edas Linkas panaudojo įgūdžius, kuriuos įgijo dirbdamas su muzikiniais vargonais. Didelės dumplės ir siurbliai, pernešantys orą per visą organą, įkvėpė kurti Link Trainer dizainą ir sistemą, kuri privertė jį judėti. Originali versija buvo perkelta aukštyn ir žemyn naudojant dumplių sistemą, kuri po ja pripučiama ir išleidžiama. Tobulėjant technologijoms, tobulėjo ir sistemos, naudojamos treniruoklio viduje sėdinčių pilotų skrydžiui ir judėjimui imituoti.
Skrydis pagal prietaisus nuo vizualinio skrydžio skyrėsi keliais atžvilgiais. Skrendant pagal matymą reikėjo stebėti aplinkinį debesų dangą ir kitus vaizdinius žymenis, kad būtų galima spręsti apie aukštį ir kaip reguliuoti lėktuvą. Jei rūkas užvirs arba iš niekur kiltų audra, pilotas prarado matomumą ir rizikuoja sudužti. Skrydis pagal prietaisus rėmėsi ne tuo, ką galėjo pamatyti pilotas, o tuo, kokią informaciją pasiėmė jo lėktuvas. Prietaisų skydelyje buvo pateikta daug aukščio, dabartinių koordinačių ir kitų sąlygų, kurias jis galėjo naudoti, kad nustatytų, kaip tiksliai sureguliuoti lėktuvą.
Naudodamas skrydį pagal prietaisus, pilotas taip pat galėjo radijo bangomis susisiekti su valdymo bokštais, kad gautų tolimesnių nurodymų, ir naudoti radaro rodmenis, kad pamatytų kitus jo kelyje esančius lėktuvus. Net ir ūkančiausiu oru pilotas vis tiek galėjo skristi lėktuvu be didelės kritimo rizikos. „Link Trainer“ leido pilotams išmokti šio įgūdžio nerizikuojant savo gyvybėmis skrendant tikru lėktuvu, kol neįvaldė technikos. Ši technologija išgelbėjo daugybę gyvybių per Antrąjį pasaulinį karą, o šiandien yra pažangesnių treniruoklių, skirtų pilotams mokyti ir lavinti.