Dviračio aerodinamika – tai tyrimas ir praktika, kuria siekiama, kad dviratininkas ir pats dviratis būtų kuo aerodinamiškesnis, kad būtų sumažintas vėjo pasipriešinimas ir pasipriešinimas važiavimo metu. Aerodinamika iš esmės yra oro judėjimo tyrimas, o dviračių aerodinamika sutelkia dėmesį į tai, kad oras sklandžiau praeitų pro motociklininką, kai jis juda dideliu greičiu. Vilkimas, kurį sukelia oras, prasiskverbiantis per motociklininką, gali sulėtinti motociklininką ir kartais skirtis tarp pergalės ir pralaimėjimo lenktynėse. Drabužiai, šalmai ir patys dviračiai dažnai kuriami atsižvelgiant į aerodinamiką.
Kai kurios dviračio dalys gali būti sukonstruotos taip, kad sumažėtų pasipriešinimas. Šis dviračio aerodinamikos aspektas yra bene svarbiausia ir brangiausia praktika, nes pats dviračio rėmas dažnai modifikuojamas arba sukonstruotas taip, kad sumažėtų pasipriešinimas. Pavyzdžiui, anglies pluošto rėmai gali būti suformuoti taip, kad rėmo vamzdeliai padėtų nukreipti orą aplink dviratį ir motociklininką, o ne susidurtų su plačiais paviršiais ir sulėtintų motociklininko greitį. Ratai taip pat gali būti modifikuoti arba sukurti taip, kad sumažintų aerodinaminį pasipriešinimą; ratų stipinai gali būti ašmenimis, o tai reiškia, kad jie yra plokšti iš abiejų pusių. Kai siauriausios stipinų pusės patenka į vėją, pasipriešinimas sumažėja, nes oras gali greitai prasiskverbti pro stipinus, užuot į juos atsitrenkęs.
Kiti veiksniai, galintys turėti įtakos dviračio aerodinamikai, yra dviratininko apranga, aksesuarai ir pats motociklininkas. Šalmai dažnai kuriami atsižvelgiant į dviračių aerodinamiką, o kai kurie šalmai yra skirti specialiai tam tikroms dviračių rungtyms, pavyzdžiui, laiko lenktynėms, kuriose motociklininkas turi važiuoti kuo greičiau trumpesnį laiką. Šalmas paprastai bus lygus, o jame bus sparnas arba snapas, kuris tęsiasi atgal pagal motociklininko stuburą, kad oras būtų efektyvesnis už jo galvos.
Pats dviratininkas dažnai sėdės tam tikrose padėtyse, kad sumažintų pasipriešinimą. Raitelis gali sėdėti rankas ir pečius įkišęs į vidų, kad oras nepatektų į rankas ar plačiausia krūtinės dalį. Vairuotojas dažnai gali pasilenkti į priekį nuleidęs galvą, kad oras patektų į pečius ir nuriedėtų nuo nugaros, o ne į krūtinę.